Viena numesta šiukšlė didelės žalos nepadarys. Kas bus, jei taip galvos keli šimtai žmonių?

Aplinkos apsaugos agentūros hidrologinių tyrimų skyriaus vyriausioji specialistė Laura Lauciutė teigia, kad realų šiukšlių taršos mastą įvertinti sunku, tačiau žinoma, kokią žalą jūrą teršiančios šiukšlės daro gyvūnams: „Daug rūšių, įskaitant žuvis, paukščius, įsipainioja į atliekas, žvejybinius tinklus ir lynus, pamestus jūroje. Taip pat šiukšlės gadina estetinį-vizualinį paplūdimių vaizdą, gali sugadinti laivų variklius ar žvejų įrangą ir kelia tiesioginę grėsmę žmogaus sveikatai, nes gali įpjauti ar sužeisti.

Tačiau ne ką mažesnę žalą daro ir mažesnės dalelės, kurias jūros gyvūnai gali praryti, o mažesnis dydis padaro šiukšles prieinamas vis didesniam ratui organizmų. Remiantis įvairių šalių mokslininkų atliktų tyrimų rezultatais, jų aptinkama visuose trofiniuose lygiuose, pradedant zooplanktonu, dugno bestuburiais, taip pat žuvų, paukščių bei jūros žinduolių skrandžiuose.“ L. Lauciūtė pabrėžia, kad Lietuvoje tokių tyrimų atlikta nebuvo.

Pasak jos, Lietuva kartu su kitomis valstybėmis turi siekti įgyvendinti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (Jūrų strategijos pagrindų direktyvos) reikalavimus. To pagrindinis tikslas – „pasiekti ir/ar išlaikyti gerą jūros aplinkos būklę ir/arba neleisti jai prastėti.“ Direktyva jūrų aplinką numato kaip vertingą paveldą, kurį svarbu saugoti, puoselėti ir, jeigu įmanoma, atkurti.

Jei šiukšlių mažinimui nebus skiriama dėmesio, vandens telkiniai ir paplūdimiai lankytojams taps vis mažiau patrauklia vieta, augs paplūdimių valymui skiriami kaštai ir, žinoma, didės neigiamas poveikis gyvūnams.

Šiukšlės paplūdimiuose – poilsiautojų kultūros atspindys

Aplinkos apsaugos agentūra skelbė nuo 2021 m. kasmet vykdysianti Baltijos jūros šiukšlių monitoringą.

Pirmieji tyrimai buvo atlikti dar praėjusių metų rudenį. Anot pranešimo, 100 metrų ilgio Melnragės paplūdimio atkarpoje specialistai aptiko 786 vnt., kai siektinas skaičius – 20 vnt.

“Tyrimo metu daugiausiai rasta plastiko šiukšlių: plastiko fragmentų, kamštelių, maišelių, šiaudelių, saldainių popieriukų ir kt. Tarp dažniausiai aptiktų radinių taip pat priskiriamos cigarečių nuorūkos bei stiklo šukės. Melnragės paplūdimyje rasta metalo šiukšlių, popieriaus, tekstilės, parafino, putplasčio, balionų fragmentų ir kitų nenustatytos kilmės šiukšlių”, – teigiama agentūros pranešime.

Monitoringą vykdyti planuojama tris kartus metuose – pavasarį, vasarą ir rudenį. O jo tikslas: „Įvertinti Baltijos jūros pakrantės, vandens ir dugno nuosėdų užterštumą šiukšlėmis bei nustatyti su žmogaus veikla susijusius taršos šaltinius. Monitoringas leidžia nustatyti teršiančių šiukšlių sudėtį, kiekį bei erdvinį pasiskirstymą, įvertinti jūros aplinkos būklę ir jos pokyčius bei nustatyti potencialius taršos šaltinius.“ Tyrimai bus atliekami ne tik pakrantėje, bet ir vandenyje, dugno nuosėdose.

Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro atstovas ryšiams su visuomene Arūnas Liubinavičius teigia, kad paplūdimyje ir jūroje esančios šiukšlės pirmiausia yra poilsiautojų kultūros rezultatas, o sprendimas gerinti infrastruktūrą nėra geriausias: „Kai prie jūros suvažiuoja pusė Lietuvos, negali paplūdimyje pristatyti tiek šiukšliadėžių, kad visas atliekas būtų galima išrūšiuoti čia pat. Pajūrio savivaldybės, be abejo, galėtų kreipti daugiau dėmesio, paprašyti vežėjų dažnesnio išvežimo, bet ar tai eliminuos pačią problemą? Vargu.“

„Jeigu pasižiūrėtume į žmones, kurie pramogauja gamtoje, baidarėmis keliauja upėmis – ten šiukšliadėžių nėra, jų ir negali būti. Tikrai negalime sukurti tokios infrastruktūros, kad prie kiekvieno miško ar pliažo būtų po 4 rūšiavimo konteinerius – žmonės turi naudotis ta infrastruktūra, kuri jau yra sukurta. Ir turi naudotis civilizuotai”, – įsitikinęs KRATC atstovas. Jo nuomone, žmonės už aplinkos švarą atsakingi turėtų jaustis ne tik savo kieme, bet ir paplūdimiuose – nenumesti, nepalikti į šiukšlių dėžę netelpančių atliekų, o jas susirinkti ir išmesti ten, kur jos tilps.

Žmonėms patinka tai, kas gražu

Lietuvos jūrų muziejus ekologiškumo temai 2021-aisiais skyrė ypač daug dėmesio. Muziejaus kultūros komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vedėja Nina Puteikienė teigimu, vienas iš šių metų muziejaus šūkių – „Gyvybei – rūpestį“. Jis, dalinasi atstovė, skleidžiasi įvairiomis formomis: jūrų muziejaus atstovai gelbėja ir išgydę atgal į Baltijos jūrą paleidžia ruonius, praėjusių metų pabaigoje buvo pradėtas vykdyti projektas, lankytojus perkeliantis į 2050 m. pasaulį, kur buvo galima sutikti tokius distopinius gyvūnus, kaip menkę Celofanus (menkę, susijungusią su celofanu) ar ruonį Padangarus (ruonį, kurio liemens dalis – padanga), taip pat buvo rengti Klaipėdos jaunimo ekoforumai, specialus Klaipėdos ekokaravanas. To dalis taip pat yra ir ekologijos temą įprasminančios menininko Rodion Petroff instaliacijos.

“Rengdami renginius, skleisdami informaciją, komunikuodami matome, kad tokiais dalykais žmonės nelabai nori domėtis. Gyvename pakankamai hedonistiniame pasaulyje – žmones traukia tai, kas gražu, kas smagu, kas malonu. Žmogui nepatinka, kai jam priekaištaujama, kai sakoma „to maišelio neimk, automobiliu nevažiuok, gal pasikviesk kaimyną į darbą važiuoti kartu”, – sako muziejaus kultūros komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vedėja. Jos teigimu, dėl to muziejus ir bendradarbiauja su menininkais – stengdamasis perteikti ne tik informaciją, bet ir tam tikrą pajautimą. Ypač jaunajai kartai, į kurią, kaip teigia Nina Puteikienė, koduojama ateitis.

Menininko žvilgsnis į taršos problemą

Gegužės 20 d. Lietuvos Jūrų muziejuje atidaryta menininko Rodion Petroff instaliacijų paroda „Jūrų plastika”, kuri šiuolaikine meno kalba pristato plastiko taršos jūroje problemą.

Klaipėdoje gyvenantis ir kuriantis menininkas pasakojo, kad instaliacijas kurti pradėjo pakviestas Jūrų muziejaus, o pavadinimas gimė video instaliacijos kūrybinio proceso metu: „Ilgai žiūrint į po vandeniu skęstančius maišelius, kilo asociacijos ir pajutome, kad tai, iš tikrųjų, yra gražu. Pavadinimas „Jūros plastika” yra toks dviprasmiškas, nes ir pati jūra iš savęs yra plastiška, ir celofanas po vandeniu turi tą plastiko grožį – ir plastiką (plastiškumą – red.), ir jis pats tampa plastiku. Gavosi toks kaip žaidimas fraze.”

Žymus jaunosios kartos kūrėjas į temą siekė žiūrėti keldamas klausimą – kas, jei tarša būtų natūralus gamtos reiškinys, kuriuo, kaip ir augančiomis gėlėmis ar bėgančiu vandeniu, galima būtų grožėtis. Paroda, jo teigimu, išėjo gan estetiška ir palieka malonų įspūdį, tačiau joje netrūksta ir šokiruoti galinčio dviprasmiškumo.

Su tuo sutinka ir instaliacijų įspūdžiai besidalinanti Nina Puteikienė: „Menininkas stengėsi labai estetiškai perteikti tą blogį, kurį mes patys darome. Ir jis eina per paradoksą – atrodo gražu, bet yra „siaubingai gražu“ – tai yra mirtis. Mirtis tam gyvūnui, ant kurio galvos pateks tas maišelis. Pagaliau, ir mes patys save naikiname, nes per visą mitybinę grandinę grįžta pas mus atgal.“

Kuriant instaliacijas R. Petroff labiausiai šokiravo mikroplastiko problema: „Plastiko kiekiai yra tikrai labai dideli ir mes jo nematome, jeigu kitą taršą galime pamatyti ar pajausti naftos produktų kvapą.” Gamybai kūrėjas naudojo jau nebenaudojamas medžiagas, kurias surinkti stengėsi pats – tuo tikslu jis lankėsi ir sąvartyne.

Projektą sudaro penkios instaliacijos. Viena iš parodos instaliacijų yra „Juodoji jūra”. Už pavadinimo, kuris galėtų asocijuotis su šilta, gyvybės pilna Pietų jūra, slepiasi mintis apie juodąją vandens taršą: „Dažniausiai jūrą užteršia arba plastiku, arba naftos produktais, kurie yra juodos spalvos. Aš sukūriau tokias lyg bangas iš juodo celofano.” Kita instaliacija – „Baltijos perliukai”. Čia, pasak menininko, vaizduojamos pavojuje esančios kriauklės, siunčiančios žmogui signalą ir prašančios pagalbos. Tai simbolizuoja vienoje kriauklėje iš cigarečių nuorūkų pagamintas užrašas „help”.