2024 m. duomenimis, per metus į aplinką patenka nuo 10 iki 40 mln. tonų mikroplastiko ir iki 2040 m. šis kiekis gali padvigubėti. Mikroplastikas paplitęs maiste, kurį valgome, vandenyje, kurį geriame, ir ore, kuriuo kvėpuojame. Jo aptikta daugelyje žmogaus kūno audinių ir organų. Anot aplinkos psichologės Sabine Pahl, tarša mikroplastiku neatsiejama nuo taršos plastiku, ir jei nesugalvosime, kaip ją sumažinti, matysime žmonių kančias, ant mūsų sveikatos sistemos guls didelė našta.

Sabine Pahl Vienoje dirba aplinkos psichologe. Ji bando suprasti, koks yra žmonių požiūris į jūrų aplinkos apsaugos, vandenyje randamų šiukšlių, mikroplastiko bei energijos vartojimo problemas, kaip tai lemia jų elgesį. S. Pahl teikė mokslines konsultacijas ir prisidėjo prie politikos formavimo nacionaliniu Austrijos, Europos ir tarptautiniu lygmenimis.

Su mokslininke kalbame apie vis opesne tampančią mikroplastiko (5 mm arba mažesnių plastiko dalelių) taršos problemą.

Interviu trumpai

• Vakarų pasaulis lygiai taip pat kaip ir Trečiojo pasaulio šalys atsakingas už taršą plastiku, nes perka produktus iš Azijos.
• 70–80 proc. apklaustųjų žino apie mikroplastiko problemą ir mano, kad reikėtų imtis priemonių.
• Mikroplastikas į aplinką patenka gaminant plastikinius daiktus, iš kosmetikos, drabužių, automobilių, medicinos pramonės, skylant dideliems plastiko gaminiams.
• Mikroplastiko randama daugelyje žmogaus organų, parodyta, kad jis gali patekti į smegenis.
• Siūloma nustatyti kvotą pirminio plastiko gamybai.
• Afrikoje ir Pietryčių Azijoje sudėtinga pažaboti taršą mikroplastiku, nes plastikinius daiktus žmonės ten sieja su naujove, didelę įtaką daro reklamos kompanijos.
• Vienkartinius plastikinius buteliukus pakeisti į daugkartinio naudojimo nėra lengva, nes ne visose pasaulio šalyse yra saugaus geriamojo vandens.
• Pašnekovės teigimu, jei nesumažinsime taršos masto, matysime žmonių kančias, padidės išlaidos sveikatos sistemai.

– Norėčiau pradėti nuo jūsų karjeros. Kas jus atvedė į aplinkos psichologiją? Kas jus žavi šioje srityje?

– Aplinkos psichologija visada mane domino. 80-aisiais, kai mokiausi mokykloje, vyko ekologinis judėjimas, buvo daug aplinkosauginės veiklos, aktyvizmo ir t. t., ir aš visada tuo domėjausi.

O paskui nuėjau studijuoti psichologijos, nes aplinkosaugos psichologijos studijų tuo metu nebuvo. (…) Tačiau įpusėjus doktorantūros studijoms savo vadovui pasakiau: „Jau atlikau keletą tyrimų, ar galiu pereiti prie aplinkosaugos temų?“ O jis atsakė: „Ne, taip nevyksta doktorantūros studijos.“ (…)

Visgi pabaigusi [doktorantūrą] pasukau į aplinkos psichologiją, nes manau, kad psichologija gali daug ką pasiūlyti. Ir manau, kad mes [psichologai] nepakankamai išnaudojame savo įgūdžius, galime daug daugiau pasiūlyti pasauliui.

– Peržiūrėjau keletą jūsų straipsnių, daug kalbate apie taršą plastiku. Ar kada nors jautėtės priblokšta plastiko taršos masto? Kas jus motyvuoja toliau dirbti ir siekti pokyčių?

– Taip, tai labai slegia. Dirbome daugelyje skirtingų kontekstų, įskaitant Pietryčių Aziją, kur ši problema yra ypač didelė, nes kai kur nėra atliekų tvarkymo sistemų ir visur yra tiek daug plastiko atliekų. Pagrindinė paskata dirbti toliau ir nepasiduoti yra žmonės, mano kolegos, kurie yra taip pat atsidavę šiai problemai ir tikrai nori kažką pakeisti.

Be to, ypač tokiose vietose kaip Pietryčių Azija, pavyzdžiui, Indonezijoje, įprasti žmonės ir politikos formuotojai taip stengiasi ką nors daryti – tai man taip pat suteikia vilties, verčia manyti, kad mes galime ką nors padaryti.

Tačiau, žinoma, pasitaiko ir abejonių akimirkų. Žinote, žmonės nori lengvų ir patogių dalykų [vienkartinio plastiko] ir šį požiūrį sunku pakeisti

– Gerai, kad užsiminėte, jog žmonės Indonezijoje siekia pokyčių, nes, atrodo, kad čia, Europoje, mes dažnai kaltiname tuos regionus, sakome, kad būtent jie ir atsakingi už taršą.

– Puikiai suprantu, ką norite pasakyti ir tai yra sudėtinga problema. Prieš kelerius metus buvo išleistas labai svarbus mokslinis straipsnis, jame teigiama, kad pasaulio upės yra tos, kurios perneša plastiką į vandenyną. Tyrėjai atliko kiekybinę analizę. Kai kurios tų upių, žinoma, yra Pietryčių Azijoje.

Visgi apie šią problemą reikia galvoti šiek tiek plačiau, nes tose šalyse [Azijos] daug skurdo ir dažnai nėra finansavimo atliekų tvarkymo sistemoms. Tačiau juk svarbu tai, kad daug mūsų produktų atkeliauja iš ten. Taigi mes taip pat esame atsakingi už tą plastiko taršą, nes jie gamina produktus mums. Todėl turime gerai pagalvoti, kas iš tikrųjų dėl to kaltas. (…)

– Mikroplastikas sulaukia vis daugiau dėmesio, nors mokslininkai dar tik tiria, kokią riziką jis gali kelti žmonių sveikatai ir gyvoms sistemoms. Ar galėtume sakyti, kad mikroplastikas – tai didžiausia pastarojo meto problema?

– Tai tikrai sudėtingas klausimas. Ir mano požiūris šiuo klausimu nuolat keičiasi. Iš pradžių maniau, kad tai yra siaubinga, kad mikroplastikas ir dar mažesnės dalelės – nanoplastikas, kelia didelį nerimą, nes mes negalime jų kontroliuoti, jie patenka visur. Jų patenka į žmogaus organizmą, jų buvo rasta visame žmogaus kūne, o neseniai pasirodė straipsnis, kuriame teigiama, kad jų aptikta ir smegenyse.

Tačiau taip pat pradėjau domėtis chemijos tyrimais. Mes vykdome projektą, susijusį su PFAS – amžinaisiais chemikalais. Kalbant apie juos, jau yra daug daugiau įrodymų, kad šios medžiagos nesuyra, pasklinda visur ir neįtikėtinai kenkia žmogaus sveikatai. (…) Taigi pradėjau galvoti, kad galbūt šios medžiagos yra daug blogesnės ir joms turėtų būti teikiamas daug didesnis prioritetas.

Jų [mikro- ir nanoplastiko dalelių] patenka į žmogaus organizmą, jų buvo rasta visame žmogaus kūne, o neseniai pasirodė straipsnis, kuriame teigiama, kad jų aptikta ir smegenyse.

Sabine Pahl

Tačiau dabar atsiranda nerimą keliančių įrodymų, kad mažos dalelės, mikroplastiko dalelės, yra taip pat labai pavojingos. Be to, plastikas ir cheminės medžiagos yra susiję, ir iš tikrųjų šiuos du pavojus sunku atskirti.

Taigi manau, kad iš tikrųjų nereikėtų rinktis tarp jų, reikia tiesiog keisti požiūrį į tai, kaip šiuolaikinė visuomenė gamina daiktus. Ir turime daug daugiau galvoti apie ilgalaikį [plastiko ir cheminių medžiagų] poveikį. Manau, kad tai yra svarbiausias dalykas.

Žmonės sugeneruoja idėjas, sukuria medžiagas, bet nepagalvoja, kokią žalą [žmogui ir gamtai] jos gali daryti ateityje. (…) Amžinieji chemikalai yra vienas iš tokių pavyzdžių. Jie turi daug naudingų funkcijų, tad žmonės nepagalvojo, kad jų kaupiasi vis daugiau ir daugiau, ir jų pašalinimas iš gamtos yra labai brangus procesas.

Matome šias karštąsias [užterštas] vietas. Dabar jų yra ir Europoje. JAV yra tokių vietų, kur gyvenantiems žmonėms sakoma, kad jie nebegali valgyti pačių užaugintų vištų kiaušinių, nes užterštumas per didelis.

– Norėčiau šiek tiek sugrįžti prie mikroplastiko. Kas pastaruoju metu jus labiausiai nustebino šioje srityje?

– Mano, kaip aplinkos psichologės, tyrimai atrodo taip, kad aš kalbuosi su žmonėmis, klausiu jų „ką jūs manote apie mikroplastiką, ar žinote apie jo keliamą riziką, dėl ko nerimaujate“ ir pan.

Ir yra du pastaruoju metu mane nustebinę dalykai. Pirmas – bendra populiacija apie tai [mikroplastiką] žino labai daug. Taigi tai nebėra nauja rizika. Apie tai daug rašoma žiniasklaidoje, o 70 ar 80 proc. žmonių sako: „Žinau apie mikroplastiką, ir taip, nenoriu jo, jis man kelia nerimą.“ Taigi tam tikra prasme tai [kad žmonės nerimauja] yra netikėta, nes mokslas dar daug ko šia tema neišaiškino.

Įrodėme, kad jo yra daugelyje skirtingų gamtinių aplinkų, taip pat ir žmogaus organizme, tačiau ne visai žinome, koks yra poveikis, nes mokslas, padedantis atsakyti į šį klausimą, yra lėtas, neįmanoma iškart pateikti atsakymų.

70 ar 80 proc. žmonių sako: „Žinau apie mikroplastiką, ir taip, nenoriu jo, jis man kelia nerimą.“

Sabine Pahl

Kalbant apie kitą netikėtumą, tai mano doktorantė ką tik atliko puikų tyrimą apie mikroplastiką maisto grandinėse. Ji kalbėjosi su įvairiomis suinteresuotųjų šalių grupėmis, taip sakant, nuo ūkio iki stalo: su ūkininkais, viešbučių ir restoranų darbuotojais, pakuočių gamintojais. Ji klausė jų, ką jie mano apie šią problemą. Mane nustebino, kad žmonės palaikė tai, jog reikia imtis priemonių. Jie sakė: „Žinote, jei tai bus reguliuojama, mes rasime būdą, kaip kitaip vykdyti savo verslą.“

O mes galvojome, kad žmonės labai nenorės, nes sunku keisti tai, ką darote jau daugelį metų. Tačiau sulaukėme daug teigiamų atsiliepimų. Žmonės taip pat sakė, kad „mums tai kelia nerimą, nenoriu mikroplastiko tiekti savo restorane, nenoriu jo turėti savo laukuose, tad ieškau pasiūlymų, kaip veiklą vykdyti kitaip“.

– Kuriose šalyse atlikote šiuos tyrimus?

– Vienas mūsų tyrimas buvo vykdomas Nyderlanduose, Švedijoje, Graikijoje ir dar keliuose regionuose – iš viso tai buvo penkios šalys. Kitas tyrimas – apie maisto grandines – buvo vykdomas Austrijoje. Tačiau šiuo metu vykdome tyrimus visoje Europoje.

– Iš kur atsiranda tarša mikroplastiku?

– Yra įvairių priežasčių, skirtingų jo patekimo į aplinką būdų. Gaminant plastikinius daiktus yra naudojamos mažos granulės – pirminis plastikas, kitaip tariant, tas pats mikroplastikas. Granulės išlydomos ir tada iš plastiko kažkas formuojama. Tai šis mikroplastikas iš pramonės patenka į aplinką.

Kosmetikos gaminiuose taip pat esama tam tikrų funkcinių mikroplastikų. Tai labai mažas procentas ir jų pamažu atsisakoma. Tačiau iš pradžių žmonės juos dėjo, pavyzdžiui, į veido šveitiklius, nes jie atlieka tam tikras funkcijas ir nesukelia alergijų, o tai labai svarbu. (…) Taigi tai buvo neįtikėtinai „gera idėja“ naudoti mikroplastiką kosmetikos gaminiuose. (…)

Iki šiol didžiausią mikroplastiko taršą lemia didelių plastiko dalelių skilimas.

Sabine Pahl

Tačiau iki šiol didžiausią mikroplastiko taršą lemia didelių plastiko dalelių skilimas. Taigi yra tam tikrų skaičiavimų, kurie rodo, kad tai yra didžiausias taršos šaltinis. Tad makro- ir mikroplastiko problemos atskirti nelabai galima, nes patekęs į aplinką plastikas suyra ir tampa mikroplastiku.

– Kokie kasdieniai daiktai prisideda prie mikroplastiko taršos ir žmonės galbūt net nesitiki, kad naudodami šiuos kasdienius daiktus jie iš tikrųjų teršia aplinką?

– Viskas, kas yra vienkartinio naudojimo, vienkartinės pakuotės, tokie daiktai, kai jūs galite pasakyti „man nebūtina to turėti“ ir šiuos daiktus galite pakeisti alternatyvomis. (…)

– Taigi, jei žmogus norėtų nugyventi vieną dieną be mikroplastiko, į ką dar, be plastikinių daiktų naudojimo, jam reikėtų atkreipti dėmesį?

– Tai [išvengti mikroplastiko taršos] padaryti būtų beveik neįmanoma, nes plastiko dalelės į aplinką patenka ir nuo drabužių, ir iš automobilių – dėvintis stabdžiams, kaladėlėms, padangoms. (…)

– Suprantu, kad visiškai išvengti mikroplastiko yra labai sudėtinga, tačiau kokius paprastus kasdienius žingsnius gali padaryti kiekvienas, kad bent jau sumažintų taršos mikroplastiku mastą?

– Manau, svarbiausias žingsnis – stengtis kiek įmanoma vengti vienkartinio plastiko naudojimo. Taigi, kai išeinate iš namų, pasiimkite savo buteliuką.

Galite stengtis vengti drabužių iš poliesterio, sintetinių pluoštų, nes jie visi išsiskiria mikropalstiką. Taip pat yra tyrimų, kurie rodo, kad geriau pasiūti drabužiai išskiria mažiau dalelių.

Žinoma, jei jums reikia darbinių drabužių, sportinės ar tam tikram hobiui, pvz., slidinėjimui, pritaikytos aprangos, tikriausiai nenorėsite medvilninių marškinėlių. Bet tada gal tiesiog pabandykite, jei galite, jei turite finansinių galimybių, pirkti šiek tiek geresnį gaminį, nes jis tarnaus daug ilgiau (…)

Plastiko dalelės į aplinką patenka ir nuo drabužių, ir iš automobilių – dėvintis stabdžiams, kaladėlėms, padangoms.

Sabine Pahl

Pavyzdžiui, dar viena tikrai įdomi ir sudėtinga sritis yra medicinos reikmėms naudojamas plastikas. Šiuo metu yra dedamos pastangos, siekiant apriboti jo naudojimą. Tačiau tai yra be galo sudėtinga, nes yra beveik neįmanoma atsisakyti švirkštų, plastikinių vamzdelių. Be to, dirbtiniai keliai ar klubai dažnai taip pat gaminami iš plastiko (kai kurie tyrimai rodo, kad jie taip pat išskiria dalelių į organizmą).

Medicinoje naudojami plastikiniai daiktai ir įrankiai yra labai svarbūs gerinant žmonių sveikatą, tad aš juos priskirčiau prie esminių produktų. Nemanau, kad galime jų išvengti, nes jie yra per daug naudingi žmonėms. Bet eidami į parduotuvę tikrai galime šiek tiek atidžiau įvertinti, ką perkame.

– Kokios jums pačiai yra netikėčiausios vietos, kur buvo aptikta mikroplastiko?

– Manau, kad natūralioje aplinkoje visur, kur tik žmonės ieškojo, jo buvo rasta, o tai jau savaime baugina. Galbūt netikėčiausios vietos yra nepaliestos vietovės, pavyzdžiui, aukšti kalnai. Manoma, kad mikroplastikas patenka į atmosferą ir vėliau ten nusėda.

Stebina ir tai, kad plastiko šiandien jau randama ir jūrų gelmėse, (…) šios ant dugno gulinčios plastiko sankaupos po kurio laiko suyra ir tampa dar vienu mikroplastiko šaltiniu.

Sabine Pahl

Taip pat stebina ir tai, kad plastiko šiandien jau randama ir jūrų gelmėse – tai nustatė kelios gilias vandenynų vietas tyrusios mokslininkų grupės. Ir tai tikrai šokiruoja, nes šios ant dugno gulinčios plastikos sankaupos po kurio laiko suyra ir tampa dar vienu mikroplastiko šaltiniu.

Žinoma, kaskart šokiruoja, kai mikroplastiko randama vis kitoje žmogaus organizmo vietoje. (…) Dabar daug diskutuojama ir atliekama nemažai tyrimų bandant išsiaiškinti, kas nutinka, kai mikroplastiko patenka į mūsų kūną. Jei jis galiausiai tiesiog pašalinamas, tuomet tai nėra problema. Pavyzdžiui, jei kažkas patenka į mūsų kvėpavimo takus, mes pradedame kosėti ir pašaliname svetimkūnį. Tačiau neaišku, kas vyksta, kai ten patenka mažos dalelės. Šiuo metu netgi manoma, kad jos gali praeiti pro kraujo-smegenų barjerą (reguliuoja medžiagų apykaitą tarp kraujo, smegenų skysčio ir nervinio audinio – LRT). Tai tikrai gąsdina.

– Taigi, kas turėtų prisiimti atsakomybę už taršą mikroplastiku? Pavieniai asmenys, vyriausybės, pramonės atstovai ar didelės organizacijos, pavyzdžiui, Europos Sąjunga?

– Manau, kad tai yra visų atsakomybė. Itin svarbu, kad vartotojai prašytų gaminių be plastiko arba su sumažintu plastiko kiekiu, nes, pavyzdžiui, Europos Sąjungoje atsižvelgiama į vartotojų nuomonę. (…)

Žinau, kad pramonė jau imasi tam tikrų iniciatyvų, kuriomis bando sumažinti plastiko granulių išsibarstymą. Jie kuria naujus pakavimo būdus. Žinoma, jie visada galėtų daryti daug daugiau, bet jiems juk rūpi jų pelnas.

Buvo keletas gerų idėjų, pavyzdžiui, apriboti pirminio plastiko gamybą. Taigi būtų nustatyta kvota ir įmonėms nebūtų leidžiama gaminti tiek daug, kiek anksčiau.

Sabine Pahl

Taip pat jau buvo atliktos kelios Jungtinių Tautų (JT) sutarties dėl plastiko (derybos dėl šio dokumento prasidėjo 2022 m. – LRT) korekcijos. JT bando suburti visus kartu ir pasiūlyti priemones, kurios padėtų mažinti plastiko taršą pasauliniu mastu.

Buvo keletas gerų idėjų, pavyzdžiui, apriboti pirminio plastiko gamybą. Taigi būtų nustatyta kvota ir įmonėms nebūtų leidžiama gaminti tiek daug, kiek anksčiau. Ir tai geras būdas, nes staiga sumažėtų viso apyvartoje esančio plastiko kiekis. Be to, plastiką pradėtume naudoti tik ten, kur jis tikrai svarbus, o ne vienkartinėms pakuotėms, kurios vėliau išmetamos, gaminti. Dėl to buvo labai diskutuojama. Ir žmonės nėra tuo patenkinti, nes yra nemažai komercinių interesų.

– Kalbant apie pavienius asmenis, kaip galime juos paskatinti rinktis aplinkai draugiškesnį gyvenimo būdą? Ar turėtume bandyti kaip nors paveikti jų mąstyseną, ar turėtume nustatyti daugiau draudimų? O gal verčiau turėtume dirbti su mokslininkais, skirti visus pinigus jiems, kad jie sukurtų kokių nors inovacijų, kurios padėtų išvalyti aplinką, kaip kad plastiką skaidantys mikroorganizmai arba fermentai?

– Vėlgi, manau, kad tai šiek tiek ir viena, ir kita, nes mes, kaip aplinkos psichologai, visada sakome, kad su žmonėmis, su atskirais asmenimis, su jų mąstysena, motyvacija, požiūriu, tikrai galima dirbti. Bet tol, kol sistema yra tokia, kad jūs negalite nieko nusipirkti be plastikinės pakuotės, tai neturi jokios reikšmės. (…)

Visgi svarbu suprasti, kad žmonės taip pat turi daug kitų rūpesčių, pavyzdžiui, darbą, šeimą. Ir tame kontekste plastiko ar mikroplastiko tarša gali atrodyti gana tolimas dalykas. Tad galbūt turime priverskite žmones daugiau apie tai [taršą] galvoti.

(…) Jūs sakote, kad man svarbi gamta, aš noriu sumažinti plastiko kiekį, bet kai kasdien einate į parduotuvę, tiesiog pamirštate apie tai. Taigi, jei, pavyzdžiui, ant maisto produktų būtų geras ženklinimas, parodantis, kuris pasirinkimas yra aplinkai draugiškesnis, manau, kad tai būtų vienas iš kelių į priekį.

– Aš suprantu, kad tai būtų įmanoma įgyvendinti Europoje, tačiau kaip dėl tų šalių, kuriose yra labai žemas pragyvenimo lygis?

– Yra keletas bandymų. Tačiau svarbu nepamiršti, kad plastikas yra gana modernus dalykas ir tų šalių gyventojams tai svarbu. Yra Afrikoje atliktų mokslinių darbų, kalbantis su jaunais žmonėmis apie plastiko taršos problemą, jie sako: „Jei aš vaikštau su lininiu maišeliu, visi galvoja, kad esu nevykėlis.“ Tad turėti plastikinį maišelį, galbūt su madinga etikete, jiems tikrai svarbu. Ir tai taip pat susiję su lytimi. Dažniausiai vyrai buvo tie, kurie nenorėjo būti pastebėti turintys seną lininį maišelį. Taigi kartais sunku įsikišti į sistemą.

O Pietryčių Azijoje viskas yra dar įdomiau, nes anksčiau jie turėjo labai tvarių biologiškai skaidomų pakuočių, gaminamų, pavyzdžiui, iš bananų lapų ir pan. Bet vėlgi, šiandien tai atrodo senamadiška: „Mano močiutė taip darė.“

Yra keletas iniciatyvų, kai besikalbant su žmonėmis bandoma įrodyti, jog suyrančios pakuotės yra daug geriau. Tačiau įdomu, kaip į tai įsiterpia kultūra ir supratimas, kas yra šaunu ar modernu. Ir, žinoma, didelę įtaką daro reklamos kompanijos. (…)

– Tad koks sprendimas? Tiesiog turime laukti, kol pasikeis visa ekosistema?

– Manau, kad ji jau keičiasi. Taip pat yra keletas bandomųjų iniciatyvų, kai siūlomos daugkartinio naudojimo pakuotės ir tai nėra grįžimas prie bananų lapų.

Kitas būdas – bendradarbiauti su pramone ir inovacijų kūrėjais, kad būtų pakeistos pakuotės. Didelė problema šiuo metu Pietryčių Azijoje yra tarša mažais paketėliais (angl. sachets) – tai vienkartinės šampūno ar kt. dozės. Ir vėlgi, tenykščiai žmonės visuomet naudojo tradicinius šampūnus. O tada didžiosios bendrovės, nenoriu įvardyti pavadinimų, pareiškė, kad „jūsų plaukai atrodys daug geriau, jei naudosite jų prekių ženklą“.

Bet žmonės negalėjo sau leisti didelių šampūno butelių, nes jie brangūs. Taigi gamintojai sugalvojo šiuos vienkartinius paketėlius. Ir tai yra vienas didžiausių plastiko taršos šaltinių Pietryčių Azijoje – vaikščiodami paplūdimiu rasite tūkstančius, dešimtis tūkstančių tokių mažų vienkartinių pakuočių. Šiuo metu jų negalima pakartotinai naudoti ar perdirbti dėl medžiagos, iš kurios jie pagaminti. Taigi tai tikra problema. (…)

– Plastikiniai buteliai taip pat yra didelė problema visame pasaulyje. Juk būtent jie daugiausia sudaro dirbtines plastiko salas. Taigi, ką galime su jais padaryti? Prieš kelerius metus buvau „Coca-Colos“ gamykloje ir jie sakė, kad ketina įvesti daugkartinio naudojimo plastikines gertuves, kurias žmonės galėtų pripildyti gėrimo parduotuvėse ar kitose specialiose vietose. Sunku patikėti, kad jie iš tikrųjų ketina tai įgyvendinti, nes atrodo, kad vienkartinius plastikinius buteliukus gaminti yra daug pigiau.

– Sunku sugalvoti sprendimą. Buvo keletas bandomųjų programų, pagal kurias gėrimų papildymo aparatai buvo įrengti prekybos centruose. Žinau, kad tai buvo padaryta Jungtinėje Karalystėje. Tačiau atrodo, kad tai per daug sudėtinga, nes už to slypi visa tiekimo sistema, kurią tektų keisti. Neatrodo, kad šiuo metu būtų didelis siekis tai įgyvendinti.

Ne kiekvienoje pasaulio šalyje yra saugus geriamasis vanduo. (…) Net jei žmonės ir turės daugkartinio naudojimo buteliuką, iš kur jie gaus neužteršto vandens?

Sabine Pahl

(…) Dar pagalvokite apie vandenį. Jei pažvelgtume į skirtingus kontekstus, ne kiekvienoje pasaulio šalyje yra saugus geriamasis vanduo. Taigi tai keičia problemą. Net jei žmonės ir turės daugkartinio naudojimo buteliuką, iš kur jie gaus neužteršto vandens? Negalite naudoti vandens iš čiaupo, jei jis užterštas.

Taigi sprendimas būtų pagerinti vandens tiekimo sistemą. Bet tam reikia investicijų, reikia, kad žmonės pasitikėtų vandens tiekimo sistema. Taigi sprendimų yra, tačiau kai kurie iš jų gali pareikalauti daugybės metų pastangų.

– Jei galėtumėte pakeisti vieną pasaulinį reglamentą (angl. global policy) arba įvesti naują, siekiant sumažinti plastiko, ypač mikroplastiko, taršą, kas tai būtų?

– Man įdomu, ar pasaulinė plastiko gamybos kvota būtų svarbus signalas, visgi ji nustatytų plastiko, kurį galime gaminti, limitą, ir tada žmonės turėtų rasti būdų, kaip elgtis kitaip. (…)

– Ar manote, kad dėl to visgi pavyks susitarti, o vėliau priversti šalis šios kvotos laikytis? Galvoju apie Paryžiaus susitarimą, idėja graži, bet ji neveikia.

– (…) Manau, kad tai stipriai susiję su politiniu kontekstu. Dabar JAV nori sugrąžinti plastikinius šiaudelius. Manau, kad tai beprotiška. Labai nerimauju dėl politinės raidos ir dėl to, kur ji mus nuves, nes iki šiol ėjome tinkamu keliu.

– Ar įmanoma, kad po 30, 50 ar 100 metų gyvensime pasaulyje be plastiko atliekų?

– Nemanau. Nes aplinkoje jau yra prisikaupę daugybė seno plastiko. Ir mes vis dar turime didžiulį naujo plastiko srautą. Tad abejoju, ar kada nors pavyks viską išvalyti. Bet tai nereiškia, kad neturėtume stabdyti naujo plastiko patekimo į aplinką. Situacija panaši į vonios analogiją: kai vonia yra perpildyta, tai nebandote išsemti vandens, o siekiate kuo greičiau užsukti čiaupą. Todėl ir siekiame plastiko gamybos apribojimo. (…)

– Daug kalbėjome apie įvairias taršos rūšis. Jei nesugebėsime sustabdyti taršos, sumažinti taršos masto, kaip manote, kas nutiks?

– Na, jei pažvelgsime į JAV, ten bandoma atsisakyti reguliavimo (anksčiau minėtas plastikinių šiaudelių pavyzdys – LRT), atsisakyti stebėsenos [taršos plastiku], nes manoma, kad jei visa tai nebus vykdoma, problemos nebeliks. Tad, manau, kad pamatysime poveikį sveikatai.

Manau, kad pamatysime poveikį sveikatai. Kai kurių žmonių kūnai bus užteršti. (…) Ir išlaidos sveikatos apsaugos sistemai padidės.

Sabine Pahl

Kai kurių žmonių kūnai bus užteršti, tikriausiai tai daugiausia palies skurdesnėse vietovėse gyvenančius žmones. (…) Ir išlaidos sveikatos apsaugos sistemai padidės, nes šiuos žmones reikės gydyti. Matysime žmonių kančias. (…) Nemanau, kad žmonės tiesiog iš karto pradės mirti – tai nėra tokio lygio užterštumas, bet tikrai matysime visas šias pasekmes.

– Tikiuosi, kad visgi pamatysime kitokį ateities scenarijų.

– Yra daug gerų žmonių, ypač Europoje, kurie stengiasi sustabdyti plastiko ir PFAS sukuriamą taršą, sumažinti riziką ir pan.

Šaltinis – LRT.lt | Elizabet Beržanskytė