Rinkliavų skirtumai

Turint būstus, pavyzdžiui, Vilniuje ir Šiauliuose gali tekti mokėti skirtingas sumas už mišrių komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Šią mokėjimo tvarką, kaip nurodo Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas, nustato pačios savivaldybės, todėl taikomi skirtingi apmokestinimo parametrai pagal gyventojų skaičių, būsto plotą, o kartais ir turto vienetą, konteinerių ištuštinimo dažnį ir kt.

Galime palyginti, kiek už komunalinių atliekų surinkimą mokėtų, pavyzdžiui, 50 m² bute gyvenanti trijų asmenų šeima, jei ji gyventų skirtingose šalies savivaldybėse. Gyvendama Vilniuje tokia šeima kasmet turėtų sumokėti 45,60 eur. Šiauliuose, kur mokama atsižvelgiant į gyventojų skaičių (24 eur. žmogui), tektų pakloti 72 eur. Tuo tarpu Klaipėdoje mokama kaina mažai kuo skirtųsi nuo tos, kuri būtų mokama gyvenant Vilniuje. Uostamiestyje ateitų 43 eur (8,60 Eur / 10 kv.m./m) sąskaita. Joniškyje – 72,72 eur. (24,24 eur. žmogui).

Pasirinkus kitokius parametrus ar kitokį būstą rinkliavos dydžių santykis skirtingose savivaldybėse gali skirtis. Pavyzdžiui, 100 m² bute gyvenanti trijų asmenų šeima Vilniuje per metus turės sumokėti 91 Eur rinkliavos, o Šiauliuose bei Joniškyje mokės tą pačią sumą – atitinkamai 72 ir 72,72 Eur. Skirtumai atsiranda dėl pasirinkto mokėjimo modelio, tačiau, kaip rodo tyrimai, vienos tonos komunalinių atliekų tvarkymo sistemos kaštai skirtingose savivaldybėse nesiskiria ženkliai.

Šių kaštų skirtumai paprastai priklauso nuo regiono dydžio, ten vyraujančių atlyginimų, pačios atliekų tvarkymo sistemos organizavimo ypatumų. Specialistai pastebi, kad savivaldybės kasmet atidžiai peržiūri rinkliavas ir įdėmiai skaičiuoja tvarkytojų kaštus, vertina, kam išleisti surinktas lėšas ir ar surinkti pinigai išleidžiami pagrįstai. Daugeliu atveju rinkliavos vis dėlto yra linkusios augti, tačiau tai neretai susiję su kainų augimu, kuris atsispindi ir kituose sektoriuose.

Moka teršėjas

Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro (VAATC) direktorius Tomas Vaitkevičius sako, kad didžioji minėtos rinkliavos dalis yra mokama už mišrų komunalinių atliekų srauto, kuris lieka iš susidarančių atliekų išrūšiavus pakuotes ir kitas atskirai renkamas atliekas, tvarkymą. Mokėdami rinkliavą susimokame už mišrių atliekų surinkimą, jų rūšiavimą ir sutvarkymą iki galo bei visos sistemos administravimą. Į tai įeina ir atliekų tvarkytojams mokamas darbo užmokestis, atliekoms tvarkyti skirtų įrenginių įsigijimas bei eksploatavimas ir visos kitos su šių atliekų sutvarkymu susijusios išlaidos.

„Taip pat mokama ir už tai, kad būtų galima naudotis didelių gabaritų bei žaliųjų atliekų surinkimo aikštelėmis. Mokame ir už savo buvusias nuodėmes – pavyzdžiui, anksčiau buvusių sąvartynų priežiūrą: vien tik Vilniaus regione turėjome daugiau nei 100 nelegalių sąvartynų ir nors jie dabar uždaryti, juos reikia prižiūrėti, kas reikalauja lėšų.

Kiekvienas iš mūsų per metus vidutiniškai sukaupiame po 400 kg atliekų, už kurių sutvarkymą ir vienaip ar kitaip sumokame. Atliekų tvarkymo sistemoje visais laikais galiojo viena taisyklė ir pagrindinis principas – teršėjas moka, o tai reiškia, kad tas, kas generuoja atliekas, turi sumokėti ir už jų tvarkymą“, – paaiškino T. Vaitkevičius.

Kartu VAATC vadovas siūlo įvertinti ar daug iš tiesų sumokame. Ar tikrai daug trijų asmenų šeimai mokėti penkis eurus per mėnesį už atliekų tvarkymą ar 60 eur per metus už daugiau nei tonos atliekų, kurias ji sugeneruoja, sutvarkymą. Visa tai galima vertinti pagal gaunamą paslaugų kokybę.

„Be abejo, kiek bemokėtume, norime lūkesčius atitinkančios kokybės paslaugos. Kita vertus, turime neužmiršti, kad viskas turi savo kainą. Pavyzdžiui, neretai girdime siūlymų tiesiog pastatyti daugiau konteinerių ar juos dažniau aptarnauti.

Galima pastatyti vieną ir galbūt dar vieną konteinerį. Galima ir tris ar keturis. Jei norite, ištuštinti konteinerius galima atvykti tris ar keturis kartus per dieną, bet ar sutiksite tuomet už tai daugiau mokėti? Galų gale, ar tikrai pustuščių konteinerių kilnojimas yra protinga užgaida? O gal paprasčiau pabandyti rūšiuoti atliekas? Čia atliekų tvarkytojas susiduria su iššūkiu, nes reikia užtikrinti kuo geresnę ir kokybiškesnę paslaugą už kuo mažesnę kainą“, – pasakojo pašnekovas.

Perpildytų konteinerių problema

Dažniausiai kalbant apie kokybės ir kainos santykį aktualiausiu vertinimo kriterijumi klientams tampa konteinerių išvežimo dažnis. Klausiama, kodėl kartais konteineriai būna perpildomi ir kodėl nėra tuomet tuoj pat ištuštinami bei kaip pasirenkamas konkretus jų ištuštinimo grafikas.

Atliekų tvarkytojų grafikai yra kuriami vertinant, kokiu dažniu susikaupia atliekos ir atlikus kruopščius skaičiavimus. Jei konteineris nepersipildo ir ši praktika kartojasi, po kurio laiko grafikas gali būti pakeistas ir vykstama rečiau. Jei situacija atvirkštinė ir konteinerio persipildymas tampa taisykle, pradedama dažniau vykti ir jį ištuštinti. Atsižvelgiant į visas situacijas su laiku keičiamas ir grafikas.

Ilgus metus taikomą stebėseną kai kuriose savivaldybėse padeda palaikyti bei planuoti maršrutus ir specialūs sensoriai, kurie būna įdiegiami į požeminius ir pusiau požeminius konteinerius.

„Mano nuomone, sensoriai yra puikus kontrolės mechanizmas, tačiau maršrutų planavimas vyksta tvarkingai dėl pakankamai daug žinių turinčių tvarkytojų kompetencijos. Turint pakankamai daug žinių bei noro, visa tai galima daryti ir be minėtų sensorių, kurių įsigijimo bei eksploatavimo kaina apčiuopiamai atsiliepia atliekų tvarkymo kaštams, o kartu ir rinkliavos dydžiams“, – sakė T. Vaitkevičius.

Atliekų tvarkymas apmokamas:

Vis dėlto pagal konkretų grafiką tuštinami konteineriai kartais persipildo greičiau nei planuota. Pastebima, kad dažniausia priežastis – prastas rūšiavimas ar netinkamas atliekų išmetimas. Pavyzdžiui, išmestos kelios nesulankstytos kartono dėžės greitai užpildys popieriaus konteinerį.

„Matydami dėl neaiškios priežasties persipildžiusį konteinerį, turime suprasti, kad priežastis gali būti ne konteinerio aptarnavimo grafikas ar jo nesilaikymas. Taip pat svarbu suvokti, kad šiukšliavėžės negali veikti kaip ugniagesių automobiliai. Nukrypdamos nuo suplanuotų maršrutų tam, kad aptarnautų vieną persipildžiusį konteinerį, jos neaptarnaus suplanuotų maršrutų. Sistema negali sureaguoti nedelsiant, bet tikrai gali prisitaikyti prie pokyčių. Pavyzdžiui, gali būti, kad kažkuriuo metu atliekų sugeneruojama daugiau nei įprasta, todėl tokiu atveju reikėtų kreiptis į savo sistemos administratorių ir šis klausimas tikrai išsispręs.

Kitas klausimas – kodėl sofą reikia grūsti į komunalinių atliekų konteinerį bei manyti, kad tai yra geriausias būdas, o vėliau piktintis, kad konteineris perpildytas. Tokiais atvejais akivaidžiai trūksta sąmoningumo ir supratimo, už ką yra mokama“, – samprotavo VAATC vadovas T. Vaitkevičius.

Mažiau atliekų, mažesnės ir sąskaitos

Siekiant mažesnių sąskaitų už atliekų tvarkymą Šiaulių atliekų tvarkymo centro rinkliavos administravimo ir paslaugų kontrolės tarnybos vadovas M. Tamošiūnas siūlo pasitelkti tvarų vartojimą ir tinkamą rūšiavimą. Anot specialisto, tinkamai viską atskyrus šeimai paprastai lieka nedidelis maišelis mišrių komunalinių atliekų.

„Mūsų pareiga rūšiuoti yra nustatyta teisės aktuose. Iš esmės mišrių atliekų konteineryje gali būti tik atiekos, kurios nepatenka į jokį kitą konteinerį. Tačiau pagrindinis atliekų tvarkymo prioritetas yra atliekų susidarymo vengimas – prevencija. Vien tai, kad jos atsirado ar buvo sukurtos, buvo žengta pagal prioritetus žemyn. Nebuvo išvengta atliekų ir reikia svarstyti, kaip jas išrūšiuoti ir sutvarkyti“, – pastebėjo M. Tamošiūnas.

Jam antrindamas T. Vaitkevičius atkreipė dėmesį į tai, kad „Principas, pagal kurį turime mokėti už atliekų tvarkymą, teisingas ir skatinantis atsakingai vartoti bei rūšiuoti atliekas, bet vis dar belieka stebėtis kaip tingėdami rūšiuoti esame lengvai pasirengę sumokėti du kartus už pakuočių tvarkymą – vieną kartą kai už jų tvarkymą susimokame jas pirkdami, o kitą kartą išmetant ir jų nerūšiuojant.“

Pokyčiams reikia pastangų

Svarbu paminėti ir tai, kad vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą susideda iš pastoviosios ir kintamosios dalių. Pastoviajai daliai, kuri yra didžiausia, reikšmės neturės tai, kiek atliekų bus išmetama. Kaip pasakojo Šiaulių atliekų tvarkymo centro rinkliavos administravimo ir paslaugų kontrolės tarnybos vadovas, įtaką galima daryti tik kintamajai daliai.

Tai reiškia, kad net jei išvykstame ir kurį laiką neišmetame atliekų, turime apmokėti atliekų tvarkymo sistemos kaštus, kurie patiriami nepriklausomai nuo atliekų kiekio. Išmetant mažiau atliekų, patiriama mažiau išlaidų atliekoms sutvarkyti, tačiau toliau turi būti užtikrinama didelių gabaritų bei žaliųjų atliekų surinkimo aikštelių veikla, prižiūrimi atliekų surinkimo konteineriai, tvarkomi uždaryti sąvartynai, užtikrinamas visos atliekų sistemos funkcionavimas bei vystymas tam kad sistema leistų gauti norimas paslaugas ir užtikrintų nuolatinį atliekų tvarkymą.

Kalbinti specialistai pažymi, kad siekiant kuo mažesnių sąskaitų už atliekų tvarkymą, nepakanka vien tik atliekų tvarkytojų pastangų. Didele dalimi tai priklauso nuo pačių gyventojų. Tinkamas atliekų rūšiavimas, atliekų atsikratymas tam skirtose vietose, vartojimo įpročių keitimas mažinant susidarančių atliekų kiekius yra pagrindinė prielaida atliekų tvarkymo kaštams, o kartu ir jiems padengti skirtoms rinkliavoms mažinti.

„Atliekų tvarkytojai turi užtikrinti, kad atliekų tvarkymo sistema veiktų taip, kad atliekos būtų sutvarkomos kuo mažesniais kaštais. Jei nepaisant raginimų bei sudaromų galimybių gyventojų atliekų tvarkymo įpročiai nesikeičia ir atliekos yra prastai rūšiuojamos, jų kiekiai nuolat auga, negalima keisti ir sistemos.

Kita vertus, turime suprasti ir tai, kad staigūs pokyčiai atliekų tvarkyme nėra įmanomi – tiek įpročių, tiek sistemos keitimui reikia laiko. Norėdami pastebėti pokyčius tiek savo aplinkai, tiek piniginei, visi turime kantriai ir nuosekliai daryti tai, kas nuo mūsų priklauso“, – teigia T. Vaitkevičius