Tėvams skaičiuojant, kiek atsieis mokslo metai, tvarumo šalininkai įsitikinę, kad viskas priklauso tik nuo mūsų išmonės. Seni flomasteriai gali virsti akvarele, o seni džinsai – pieštukine.

Nepasiduoda psichozei

Vasaros pabaigą primena ne tik vėsesni rytai ir kur kas trumpesnės dienos. Anksčiau nei norėtųsi vaikams, o neretai ir tėvams, artėjančio rudens užuominomis ėmė svaidytis prekybos centrai. Įžūliai, paskutiniosiomis liepos dienomis, šalia skrybėlių nuo saulės ir smėlio žaislų prekybininkai paskleidė mokyklines prekes: sąsiuvinius, jų aplankalus, pieštukus ir trintukus.

Sukrusti ragino ir specializuotų drabužių parduotuvių rinkodarininkai – jei šiandien neužsakysite, rugsėjį galite likti be mokyklinių švarkų, kelnių ir sijonų. Ankstyvosios kregždės šį tą į pirkinių krepšelius įsimetė, kiti apsipirkimą pasiliko paskutinėms dienoms, treti – tik po stalčių ir spintų revizijos.

„Mokyklinės prekės – ne skalbimo milteliai. Po didžiųjų akcijų lentynose jų nelieka nė kvapo, o sąsiuvinių – nors vežimu vežk“, – trečioką ir šeštokę auginanti kaunietė Barbora tikino jau pamiršusi pirmosios klasės psichozę.

Skirtingai nei prieš kelerius metus, dabar ji kur kas išmintingiau ruošiasi naujiems mokslo metams. Perka tik tai, ko reikia, o ne tai, kas su akcijos ženkleliu ir kas galbūt pravers.

„Su tuo „galbūt“ – pasimokiau. Kiek išdžiūvusių pieštukinių klijų, kiek flomasterių kažkada esu išmetusi. Nekalbu apie sąsiuvinių aplankalus, kuriuos nuolat traukiau iš už stalčių. Suglamžytais juk sąsiuvinių nevilksi – mokytojos pyks, todėl ir jie keliaudavo į šiukšlių dėžę“, – ėmusi mąstyti tvariau, Barbora pakeitė požiūrį ir į ruošimąsi mokyklai.

Daug kalba su vaikais

Atsakingo vartojimo temai tampant vis aktualesne, Barbora apie tai nusprendė daugiau kalbėti ir su savo vaikais. Kaunietė ėmė karpyti senus rūbus, skaičiuoti medžiagų sluoksnius, analizuoti jų sudėtį, tyrinėti etiketes, pasakojančias, kokį kelią įveikė daiktas, kol pasiekė paskirties vietą. Tokios naminės edukacijos, pasak dviejų vaikų mamos, puiki galimybė aptarti ir kitas aktualias tvarumo temas. Tarkim, kokiu transportu prekė keliavo, koks kuras buvo naudojamas, iš ko buvo pagaminta pakuotė.

„Vartotojiškumo kultas šiais laikais yra didelis. Ypač tarp moksleivių. Žiūrėk, pamato pas draugą naują „Iphone“ ir užsimano tokio paties. Su vaikais būtina kalbėti, kad daiktai neatsiranda iš niekur. Reikia medžiagų ir rankų, kurios tuos daiktus sukuria“, – pasakojimas apie nueitą kelią nuo pradžios iki akimirkos, kol kuprinė, mokyklinis megztukas ar sportiniais bateliai tampa nereikalingais, dviejų vaikų mamos įsitikinimu, gali pakeisti tolesnį jų likimą.

Taip ji išgelbėjo savo seną odinę rankinę ir nepigiai kainavusius, tačiau jau sudilusius džinsus. Jie virto penalu, o medžiaginė sudilusi kuprinė – dūdelės įmaute, kurią vyresnioji dukra papuošė savo inicialais. Barborai pavyko reanimuoti ir flomasterius, kuriuos netikėtai rado tvarkydama spintą. Anksčiau ji būtų juos išmetusi!

„Nauji, nenaudoti, bet nuo ilgo gulėjimo išdžiūvę. Prisiminiau, kaip vaikystėje su sese į tokius flomasterius įpildavome tėčio odekolono lašelį. Ne tik piešti pradėdavo, bet ir labai kvepėdavo“, – Barbora džiaugėsi, kad senasis metodas pasiteisino.

Mamos išradingumas įkvėpė ir jos vaikus. Draugėms parodžiusi dūdelės įmautę, Barboros vyresnėlė sulaukė ne tik pagyrų, bet ir užsakymų. Taip šeštokei gimė verslo idėja. Iš senų, storesnės medžiagos nebenešiojamų rūbų arba senų rankinių ji nutarė siūti dūdelių įmautes ir prekiauti jomis mugėse.

„Viskas prasideda nuo mažų žingsnelių. Tegul bando, jei tik noras yra“, – šypsojosi moteris.

Uniforma – iš antrų rankų

Tekstilės industrija yra viena labiausiai aplinką teršiančių pramonės šakų pasaulyje, todėl kai kurie tėvai po truputį keičia ir uniformų pirkimo įpročius.

Vieni jas įsigyja iš savo vaikų bendramokslių, kiti – internetinių dėvėtų drabužių prekybos ir mainų platformose, kuriose galima rasti ir naujų, dar su etiketėmis, tačiau gerokai pigesnių mokyklinių rūbų. Kaunietė Inga pasakojo, tokiu būdu nupirkusi mokyklinį švarką sūnui ir sutaupiusi maždaug 30 eurų. Juos moteris skirs marškiniams, kuriuos taip pat nusižiūrėjo internete.

„Švarkas dėvėtas vos kelis kartus, todėl atrodo nepriekaištingai. Naujas kainuoja per 50 eurų, o šį įsigijau už 20 eurų su siuntimo išlaidomis. Švarkas senesnio modelio, siūtas prieš kelerius metus, todėl jo sudėtyje yra vilnos. Tie, kuriais prekiaujama dabar – visiška sintetika. Marškiniai nauji, bet kur kas pigesni nei parduotuvėje. Kažkas nusipirko ir neapsivilko. Žodžiu, abu rūbai atsieis 30 eurų, – Inga pasakojo, internetu apsipirkinėjanti dažnai, nes taip ji prisideda prie tvarumo ir sutaupo nemenkas sumas. – Žvalgausi dar ir sportinių batelių kūno kultūrai, treningų. Vaikinams sunkiau rasti, nei merginoms, tačiau tikrai įmanoma.“

Kai ką moteris ir pati parduoda internetu. Taip namai neužsikemša nereikalingais daiktais, o kažkas džiaugiasi pigiau įsigytu daiktu.

„Džiaugiuosi, kad keičiasi žmonių požiūris ir pirkti dėvėtą daiktą nėra gėda. Kiek kalbėjau su sūnumi, ne vienas bendraklasis tą daro. Aišku, jie į visas tas platformas dažniau kelia kompiuterinių žaidimų kasetes, bet vis tiek esmė ta pati – pratęsti daikto gyvenimą kito šeimininko rankose“, – kalbėjo Inga.

Norint įsigyti mokyklinių prekių, anot pašnekovės, ne visada jų reikia ieškoti ir internetinės prekybos platformose. Socialiniuose tinkluose apstu grupių, kuriose žmonės pigiau parduoda, mainosi ar atiduoda įvairias mokyklines prekes, pradedant sąsiuviniais, kurių liko nuo ankstesnių mokslo metų, baigiant išaugtomis uniformomis. Tokie pasiūlymai ypač praverčia, kaip reikia įsigyti nenaujų vadovėlių, nes jų kainos yra gana didelės.

Skatina būti originaliais

Tekstilės atnaujinimo studijos „Denim Diaries“ įkūrėja Milda Paukštė į mokslo metų pradžią išmoko žiūrėti su šypsena ir be jokios panikos.

„Atrodo, tarsi su nauju daiktu prasideda naujas gyvenimas. Tikrai taip nėra. Mokymasis – tęstinis procesas ir daug gerų dalykų, tikėtina, liko dar iš praėjusių mokslo metų“, – M. Paukštės manymu, svarbiausia tvarumo pamoka, kurią kiekvienas turėtų atlikti prieš rugsėjį – turimų daiktų revizija. Kuprinę juk galima išvalyti, atnaujinti, o jei ji pabodo, pagalvoti, kaip pratęsti jos gyvenimą. Gal parduoti internetinėse platformose, o gal kam nors padovanoti.

„Žinoma, jei vaikas yra kūrybiškas, kartu su mama ar tėčiu gali kažką susikurti ir pats. Man didžiausias komplimentas, kad sūnus ketverius metus nešiojo pieštukinę, kurią pagaminau iš džinsų. – Paklausta, naują pieštukinę pirks ar kurs pati, auksarankė moteris nusišypsojo. – Tvarumas ir patvarumas turi draugą lėtumą. Tie, kurie ras savyje tvirtybės nepasiduoti spaudimui rugsėjį atgimti iš naujo, išloš. Tikiu, ir aš išlošiu toje tvarumo loterijoje.“

Flomasteris virsta akvarele

Milda pasakojo nuolat ieškanti tvarių atradimų. Tą patį ji kviečia daryt ir kitus. Perskaitytus laikraščius, kiaušinių dėklus ar pusiau prirašytus sąsiuvinius juk galima paversti rankų darbo popieriumi ar spalvingomis Užgavėnių kaukėmis. Nebenaudojamus flomasterius ir rašiklius – namų interjero detalėmis.

„Būti perdirbtomis gali būti tik flomasterių pakuotės, tai yra dėžutės ar maišeliai, į kuriuos jie būna sudėti. Patys flomasteriai tampa mišria atlieka, nes juose yra bent dviejų rūšių plastiko, sintetinio pluošto. Bandau įsivaizduoti, kiek kiekvienas mokinys turi flomasterių ir kaip greit jie tampa nebereikalingi. Tai, beje, nutinka labai greitai. Kai nepiešia vienas ar du flomasteriai, neturime galimybės nusipirkti tik tam tikrų spalvų. Perkam naują pakuotę.

Pagalvojus, kiek jų sunaudojame per metus, darosi liūdna“, – sako antrinio daiktų panaudojimo entuziastė M. Paukštė, pasidalydama savo atradimu.

Vaikus ji pakvietė į dirbtuves ir parodė, kaip nebereikalingos piešimo priemonės gali virsti akvarele. Tereikia su replėmis iš flomasterių vidaus ištraukti dažų talpyklas, jas sukarpyti į kelias mažesnes dalis, surūšiuoti pagal spalvas, sudėti į stiklines ir užpilti vandeniu. Kuo daugiau dažų ir kuo mažiau vandens, tuo sodresnė spalva išgaunama.

„Sunku patikėti, kiek daug gali išmokyti nebereikalingas flomasteris“, – M. Paukštė ragino eksperimentuoti ne tik su rašymo priemonėmis, bet ir su sąsiuviniais ar pratybomis, kurios, baigiantis mokslo metams, keliauja į konteinerius. Vienos užpildytos iki galo, kitos – tik pusiau. Dėl šių Mildai labiausiai skauda širdį, todėl ji pasisako už tai, kad neprirašyti sąsiuviniai būtų naudojami ir kitąmet.

„Man atrodo, šeimose reiktų kelti klausimą ir apgailestavimą. Pasėjus sėklą širdy, vėliau atsiranda jautrumas aplinkai ir drąsa kažką daryti, keisti“, – tvarumo šalininkė pabrėžė, kad prie pokyčių turėtų prisidėti ne tik šeimos, bet ir ugdymo įstaigų bendruomenės.

Šaltinis – https://kauno.diena.lt/