Popiežiaus Pranciškaus pontifikatas žymėjo ne tik atsinaujinimą Katalikų Bažnyčioje, bet ir istorinį posūkį į ekologinę sąmonę. Jo balsas ilgai buvo vienas ryškiausių pasaulyje kalbant apie žmonių atsakomybę ne tik vieno kitam, bet ir aplinkai, kaip bendrai mūsų gyvenamojo pasaulio daliai.

Lietuvoje, savotiškame klimato krizės komunikacijos pakraštyje, gali pasirodyti netikėta, kas bendro tarp popiežius ir klimato kaitos. Bet Pranciškus labai aiškiai ir nedviprasmiškai sakė, kad aplinkos nykimas tai moralinis klausimas, o klimato krizės sprendimas yra dvasinio atsivertimo reikalaujantis iššūkis.

Popiežius Pranciškus buvo pirmasis Romos katalikų bažnyčios vadovas, kuris prabilo apie klimato krizę kaip apie moralinę atsakomybę. 2015-aisiais paskelbta enciklika Laudato Si’ „apie rūpinimąsi bendraisiais namais“ tapo ne tik religiniu dokumentu, bet ir visuotiniu kreipimusi į pasaulio sąžinę. Pagrindinė enciklikos žinia buvo ta, kad turime rūpintis Žeme, kuri yra mūsų bendri namai. Aplinkos niokojimas ir klimato kaita kenkia visiems, o labiausiai – patiems pažeidžiamiausiems ir skurdžiausiems.

Enciklikoje popiežius žymėjo ir svarbą atsižvelgti į mokslinių duomenų gausą, nurodančią į tai, kad visuotinį klimato šiltėjimą lemia žmogaus veiklos į atmosferą išskiriamos šiltnamio dujos. Pranciškus rašė apie tai, kad mūsų vartotojiškas gyvenimo būdas kenkia ne tik planetai, bet ir mums patiems. Jis teigė, kad ekologinė krizė nėra atskira nuo socialinės – tai viena ir ta pati krizė, kurioje susipina klimatas, skurdas, neteisybė ir abejingumas.

Per visą savo pontifikatą popiežius Pranciškus nuosekliai plėtojo „ekologinio atsivertimo“ viziją. 2023 m. paskelbtame Laudate Deum dokumente jis dar tiesiau kreipėsi į pasaulio lyderius, įvardydamas klimato kaitą kaip „jau vykstantį krizės procesą“, kuris reikalauja ne pažadų, o veiksmų. Tai buvo aiški žinia: nebegalime sau leisti atidėlioti.

Ekologiniai Pranciškaus svarstymai skambėjo kiek kitaip nei įprastas politinis ar mokslinis diskursas. Jie skriejo į pačią ekologinės krizės priežasčių šerdį. Juose atsispindėjo moralės filosofų jau kurį laiką plėtojama mintis, kad klimato kaita savo prigimtimi ne mokslinė, technologinė ar ekonominė problema, kad visa savo esme tai etinis klausimas: kaip mes turime elgtis tokios grėsmės akivaizdoje ir kokia čia yra mūsų atsakomybė.

Šiandien, kai pasaulis laukia naujojo popiežiaus išrinkimo, labai svarbu, kad Pranciškaus pradėta ekologinė linija būtų tęsiama. Svarbu, kad būsimasis Šventojo Sosto vadovas išsaugotų tokį dvasinį santykį su planeta kaip vieną iš esminių Bažnyčios misijų.

Pranciškus įrodė, kad tikėjimas gali kalbėti aktualiai, atsakingai ir drąsiai. Jo ekologinė vizija tapo ne tik krikščionių, bet ir visų žmonių kvietimu gyventi kiek kitaip – sąmoningiau, kukliau, atsakingiau. Nors jo balsas jau nutilo, popiežiaus skleista žinia apie mūsų bendrų namų likimą liks aktuali dar ilgai, o ar ji virs veiksmais, priklausys tik nuo mūsų.

Šaltinis – Silvestras Dikčius | lrt.lt