Didelės ištvermės reikalaujančių performansų kūrėja Monika Dirsytė, neseniai pristačiusi darbą apie CO2 emisijų sumažinimą, ragina visuomenę permąstyti savo santykį su aplinka ir savimi bei imtis valingų veiksmų siekiant tvaresnio gyvenimo būdo. Bendradarbiaujant su kultūros ir meno video turinio platforma Artis.tv bei išmaniąja televizija INIT+, menininkė pristatė savo keistis kviečiančias idėjas visuomenei. Jūsų dėmesiui interviu, kuriame Monika Dirsytė dalinasi savo kūrybinių ieškojimų tvarumo praktikomis.

Pokalbio partneris – Artis.tv korespondentė Gabrielė Kiršaitė

– Neseniai pristatei naujausią savo performansą „CO2“, aštuonias valandas pasiryžai praleisti uždaroje stiklinėje dėžėje su specialiai sumažintu deguonies kiekiu, patirdama hipoksiją. Kaip tai atliepia tvarumą?

– Performansas skatino žmones rinktis žaliąją energiją. Kartais žmonėms sunku suprasti, aš pati tą praėjusi, kodėl man turėtų būti svarbus tvarumas? Tvarumas svarbus – visi tą kalba, bet nėra asmeninio pojūčio, žmonėms sunku būti sąmoningiems, kai tai jų neliečia. Rinkis tvarią medžiagą ar gerk iš stiklinės taros – žmonėms sunku tai suprasti. Performansas leido prisiliesti prie to. Rinkdamiesi žaliąją energiją, mes iš esmės renkamės deguonį. Rinkdamiesi priešingai, mes naikinamės. Leidau žmonėms pasirinkti, ar atsukti man deguonį, ar atsukti mums visiems deguonį, ar jį sumažinti. Neprisiėmiau sau jokios ypatingos rolės, tiesiog norėjau parodyti, kad mes visi esame susiję.
Esu atlikusi ir kitą performansą „Running“, kur bėgau ant bėgimo takelio 8 valandas. Jo reikšmė buvo bėgti arba griauti. Bėgau ant bėgimo takelio karštą vasaros dieną, buvo 32 laipsniai karščio. Kaip ir gyvenime, mes bėgame, bet nesusimąstome, į ką mes bėgame. Performanso metu žmonės nešė vandenį, tačiau iš plastiko buteliukų, atjausdami mano kančią, bet visai neatjausdami prasmės, kodėl aš tą dariau. Už nugaros buvo jūros video filmas su išmetamu plastiku ir šiukšlėmis. Idėja buvo, kad žmogus, nusigręžęs nuo tos begalybės, bėga pats į savo susinaikinimą.

– Kada tvarumas tapo svarbia tema tavo kūryboje?

– Ilgą laiką iš tikrųjų negalvojau apie tvarumą, galvojau, kad manęs tai neliečia. Santykis su tvarumu labai pasikeitė gimus mano dukrai. Negali turbūt prie nieko daugiau prisiliesti gyvenime kaip prie savo vaiko. Kūdikiui pirkau daiktus, kurie yra saugūs visomis prasmėmis, ir natūraliai pradėjo atsirasti tvarumo poreikis. Kuo toliau eina mano gyvenimo laikas, tuo labiau mažėja ego. Natūraliai pradeda labiau rūpėti kiti ir suprantu, kad Žemė yra namai ir tais namais reikia rūpintis. Šis rūpestis pirmiausia prasideda nuo mano atsakomybės ir natūraliai atsirado poreikis kurti ir kalbėti tvarumo tema.

– Kiek performansas yra geras metodas skatinti aplinkos sąmoningumą?

– Performansas – vienas paveikiausių menų, pats paveikiausias galbūt būtų muzika, mano akimis. Performansas sukuria erdvę, pripildytą energijos, kurią žmonės neišvengiamai jaučia. Jo minusas yra laikinumas, tai yra tos akimirkos menas. Performansą labai sunku užfiksuoti ir išsaugoti. Daugiausiai jį galima patirti jame būnant. Tokie performansai, kuriuos aš atlieku, yra labai kūniški, reikalaujantys ištvermės ir psichologinio pasiruošimo, todėl palieka dideles žymes ir man, ir žiūrovams.

– Ar performanso metu tu pati keitiesi? Ar toks performansas įsirašo tavo kūne ir prote ir paskatina tave pačią daug rimčiau atsižvelgti į tvarumą?

– Kiekvienas performansas lieka kaip įrašas. Tai yra tam tikra meditacija. Labai stipriai savyje užfiksuoju žinią, kurią nešu kitiems. Tai yra kaip laiško sau rašymas. Anksčiau ne taip suprasdavau, kokius antspaudus sau pati palikau. Renkantis tokį meną kaip performansas yra rizikinga, nes kiekvieną kartą labai daug įneši į savo gyvenimą ir ne visada tik gerus dalykus. Ypatingai jaunystėje darydama performansus apie skausmą ar meilę, supratau, kad šie performansai vėliau ateidavo ir į gyvenimą kaip prakeiksmas pačiai sau, todėl dabar labai atsakingai renkuosi.

– Kaip manai, kokiais konkrečiais būdais menininkai gali skatinti sąmoningumą apie tvarumą visuomenėje?

– Nuo medžiagų pasirinkimo iki tam tikro taupumo. Aš pati turiu labai daug instaliacijų, kurias būtų galima perdaryti, kad atrodytų geriau ir naujau, bet specialiai palieku taip, kaip yra, kad naudočiau tik tai, kas atlieka savo funkciją be jokių papildomų elementų. Lygiai taip pat yra ir su dažais, ir su drobėmis. Visada galima rasti sprendimų, kurie yra palankesni žmogaus gyvenimui ir aplinkai.

– O kaip savyje ugdyti tvarumą?

– Viskas prasideda nuo auklėjimo, o būdami suaugę galime išmokti valdytis. Labai svarbi yra valia. Tvarumas yra susijęs su valia, kiekvienas pokytis yra susijęs su valia. Dabartinėje visuomenėje žmonės viską toleruoja – „priimkime save tokius, kokius esame, mums nereikia keistis“. Aš su tuo nesutinku, nes tai yra valios trūkumas. Valingai nuspręsti rūšiuoti šiukšles tikrai pareikalaus daugiau laiko nei viską sugrūsti į vieną maišą, bet mes tą galime padaryti, nes priimame sprendimus už savo gyvenimą. Lygiai taip pat yra ir su maistu. Galime nueiti į „McDonald’s“ arba galime nenueiti – vėl tai yra valios klausimas. Kartais turbūt visi nueiname į „McDonald’s“ – tikrai nesmerkiu žmonių. Svarbu mokėti vėl atsistoti ir pasirinkti teisingai. Nesvarbu, kiek kartų nugriūtum, nugriūk 120 kartų, 125 kartą jau nebenugriūsi.
Tvarumas yra pirmiausia įprotis. Aš pati esu susikūrusi daugybę įpročių. Pradėjau sportuoti – tai tapo įpročiu, saikingas ir sveikesnis maistas tapo įpročiu. Viskas gyvenime, mano nuomone, yra valia ir įprotis. Mes atėjome iš kartos, kur niekas nekalbėjo apie tvarumą. Dabar viskas keičiasi, jau mano dukra, būdama penkerių, žino, kad reikia rūšiuoti. Kai man buvo penkeri, aš deginau plastmasinius maišelius lauže. Jaunesnės kartos yra daug sąmoningesnės ir mes turime šį sąmoningumą perduoti.

– Kaip būtų galima išplėsti tvarumo sąvoką, ką dar tai apima?

– Kai mes kalbame apie tvarumą, atrodo, kad kalbame apie kažką labai tolimo, bet tvarūs santykiai irgi egzistuoja. Tvarumas yra apie viską, kas turi prabangą laike, mūsų pasirinkimai ilgalaikėje perspektyvoje. Tvarumas nėra šios dienos malonumas. Nusipirkus greitosios mados drabužį, gal ir atrodysi gražiai, bet tai trumpalaikis sprendimas. Gal svarbiau investuoti į vieną geresnės kokybės drabužį, kuris tarnaus ilgiau, neterš aplinkos ir jo gamybos metu nebus išnaudojami žmonės. Iš tikrųjų net nebeperku rūbų, nes suprantu, kad aš jų turiu per daug. Sezoniniam atsinaujinimui dabar paprasčiausiai nebėra poreikio.

– O kaip gyvendami stipriai kapitalistinėje visuomenėje, kuri orientuota į pinigus, verslą ir rezultatą, galime siekti tvarumo tikslų? Kaip padaryti, kad tvarumas netaptų tiesiog mados žodžiu?

– Tai tas pats, kai žmogus man pasako, kad perskaitė 300 knygų per metus, aš iš karto pagalvoju, o kiek tas žmogus sakinių suprato iš tų knygų. Arba kai žmogus visą laiką keliauja. Galima pagalvoti: kiek daug šalių, kiek daug pamatė. Gero dalyko neįmanoma suvalgyti kibirais. Turėk tą gerą telefoną, nusipirk vieną gerą švarką, nuskrisk į vieną šalį per metus – tai yra daug taupiau ir susiję su saikingumu, kuris buvo vertinamas visais laikais ir visose religijose. Dabartinis saiko nebuvimas veda į susinaikinimą.

– Ar skaitmeninės meno platformos tau yra tvarus dabarties sprendimas?

– Skaitmeninės platformos, tokios kaip Artis.tv, leidžia meną ir kultūrą pasiekti virtualiai, sumažindamos poreikį keliauti į fizines vietas: teatrus, galerijas ar kino teatrus. Tai padeda mažinti transporto išmetamųjų teršalų kiekį. Platforma eliminuoja bilietų, scenos dekoracijų ir plakatų poreikį, taip sumažindama atliekų kiekį. Lygiai taip pat padeda mažinti ekonominius, geografinius ir socialinius barjerus meno prieinamumui, skatindama įtraukumą. Tvarumas čia siejamas su socialiniu teisingumu ir lygiomis galimybėmis visiems.

– Kokių gyvenimo receptų galėtum iš savo asmeninės ir performansų patirties pateikti sąmoningesniam gyvenimo būdui?

– Žmonės yra visko pertekę, o nori dar daugiau. Sugebėjimas sustoti, pradėti nuo santykio su žmonėmis. Kai pradėjau valytis savo erdvę, pradėjau nuo santykio su žmonėmis, atsirinkau, kas yra mano ratas, tai automatiškai persikėlė ir į išorę, materialumą, net ir kalbant apie daiktus. Tikrai nereikia nusipirkti visų „H&M“ ar „Zara“ rūbų. Net ir „Instagrame“ perdėtas ir perspaustas nuolatinis „aukso kūrimas“ – tame yra tiek tuštybės. Nenoriu kalbėti apie tvarumą kaip apie medžiagiškumą, nes tai labai susiję ir su siela. Nuo tvarių minčių ir santykių mes pereiname prie daiktų ir šio pasaulio, nes pasaulis yra mūsų sielos atspindys. Tai labiausiai susiję su paties vidine švara.

– Summa summarum, tvarumas tau yra įprotis, valia…

– … ir atviras protas. Aš kviesčiau žmones ne tik pamąstyti apie save ir ką tau skauda, bet pažiūrėti į šį pasaulį kaip į namus.
Monikos Dirsytės performansus galima išvysti Artis.tv platformoje, kurią galite rasti internete bei Init+ išmaniojoje televizijoje. Init+ yra daugiau nei tik televizijos kanalai, tai ir papildomas meninis turinys žiūrovui patogiu metu ir patogioje vietoje. Naujoji Artis.tv iniciatyva „Menas įkvepia, tvarumas keičia“ – tai renginių ir pokalbių ciklas, skirtas didinti sąmoningumą apie ekologijos ir meno sąsajas.

Artis.tv taip pat galima rasti įvairių žanrų aukštos kokybės lietuvių atlikėjų koncertus, vizualiųjų menų video parodas, teatro spektaklius, knygų pristatymus ir interviu su menininkais. Artis.tv misija – didinti meno pasiekiamumą, o kūrėjams plėsti auditoriją bei generuoti papildomas pajamas už jų kūrinių peržiūras.
Daugiau informacijos www.artis.tv ir Facebook puslapyje https://www.facebook.com/artis.tv.

Šaltinis – pranešimas žiniasklaidai