Dar visai neseniai sąvartynai buvo atviri randai kraštovaizdyje – tikriausiai daugelis dar prisimena šiukšlių kalnus, aplink tvyrantį nosį riečiantį kvapą ir virš jų ratus sukančius paukščius. Tarp šių šiukšlių kalvų savo pasaulį kūrė ir vadinamieji šiukšliautojai – žmonės, sąvartynuose ieškodavę dar vertingų išmestų daiktų. Šiandien toks vaizdas – tik blankus praėjusio laikmečio atspindys.

Pažvelkite į žemiau esančią nuotrauką – joje matyti vienas garsiausių ir didžiausių Lietuvoje, šiandien jau uždarytas, Kariotiškių sąvartynas. Per dvidešimt veiklos metų čia buvo sukaupta daugiau nei 3 mln. tonų atliekų. Sunku patikėti, kad vietoje, kur kadaise driekėsi ištisi šiukšlių kalnai, šiandien auga žolė – 2008-aisiais uždarytas sąvartynas buvo užpiltas pusantro metro smėlio sluoksniu, apdengtas specialia danga ir apželdintas. Ant piliakalnį dabar primenančio kaupo įrengta apžvalgos aikštelė su vaizdu į Vilnių.

Buvęs Kariotiškių sąvartynas

Kaip pastebi Utenos regiono atliekų tvarkymo centro (URATC) ekologė Aida Sokolovienė, prieš du dešimtmečius beveik visos atliekos Lietuvoje keliavo į sąvartynus. Šiandien situacija – visai kitokia. Uždaryta ir žaliuojančiomis pievomis ar kalneliais paversta šimtai senųjų, aplinkai pavojingų sąvartynų (vien Utenos regione jų buvo daugiau nei šimtas), sukurta regioninė atliekų tvarkymo sistema, išplėtota rūšiavimo infrastruktūra. Dabar turime konteinerius, žaliųjų atliekų kompostavimo aikšteles, didelių gabaritų atliekų surinkimo aikšteles, o vis daugiau atliekų perdirbama arba panaudojama energijai gauti.

„Taigi, nuveikta labai daug, tačiau piko dar nepasiekėme – nemaža dalis komunalinių ir gamybos atliekų vis dar keliauja į sąvartynus. Tikslas aiškus: sąvartynuose atsikratyti ne daugiau kaip 5 proc. atliekų ir ilgainiui rasti sprendimus, kurie leistų sąvartynų visai atsisakyti. Ateitis priklauso žiedinei ekonomikai, kurioje atliekos tampa žaliava naujam gyvenimui, o sąvartynai lieka tik kraštutine išeitimi“, – sako A. Sokolovienė.

Rekultivuotas senasis Palangos sąvartynas

Technologijos, keičiančios sąvartynų sampratą

Anot ekologės, keičiantis požiūriui į mus supančią aplinką ir atliekas, turi keistis ir pati sąvartyno sąvoka, nes šiandien ji nebeatspindi realybės. Modernūs sąvartynai – tai sudėtingi inžineriniai statiniai, kruopščiai suprojektuoti taip, kad kuo mažiau kenktų gamtai. Čia niekas nebesuverčiama – atliekos atrenkamos, išskirstomos, sutvarkomos.

Šiandienos sąvartynuose po atliekomis slepiasi ištisas apsauginių sluoksnių ir vamzdynų tinklas. Dugnas sandarinamas molio ir specialios sintetinės geomembranos sluoksniais, kad užterštas skystis nepatektų į gruntinius vandenis. Po šiuo paviršiumi veikia filtrato surinkimo sistema – ji surenka susidariusį užterštą vandenį ir nukreipia jį į valymą.

Kasdienis darbas Kazokiškių sąvartyne

Čia prasideda sudėtingas, kelių etapų procesas. Pirmiausia pašalinamos stambios priemaišos, vėliau mikroorganizmai suskaido organines medžiagas, o cheminio ar membraninio valymo metu pašalinami sunkieji metalai, azoto junginiai ir kitos pavojingos medžiagos. Tik po tokio daugiaetapio valymo vanduo, atitinkantis griežtus aplinkosauginius reikalavimus, gali būti grąžintas į gamtą – į upes, gruntinius vandenis ar nuotekų sistemas. Utenos regioniniame sąvartyne išvalytas filtratas perduodamas į miesto tinklus.

Kita nematoma, bet ne mažiau svarbi dalis – dujų surinkimo sistema. Skaidantis organinėms medžiagoms išsiskiria biometano dujos, kurios per vamzdynus surenkamos į centrinius šulinius. Dalį jų sudeginus fakeluose neutralizuojamos kenksmingos medžiagos, kita dalis panaudojama energijos gamybai – iš sąvartynų išgaunama elektra ir šiluma. Tokiu būdu mažinamas poveikis aplinkai ir sukuriama pridėtinė vertė.

Vilniaus regiono nepavojingų atliekų sąvartynas

Kvapų problema, kuri anksčiau buvo viena opiausių, šiandien sprendžiama kompleksiškai. Atliekos reguliariai perdengiamos grunto ar panašių frakcijų sluoksniu, sulaikančiu kvapus ir ribojančiu jų sklaidą. Veikiančios dujų surinkimo sistemos padeda išvengti jų kaupimosi, papildomai naudojami ir biologiniai ar cheminiai neutralizatoriai. Kai kur purškiami probiotikai, sukuriantys barjerą ir neleidžiantys kvapams išplisti už sąvartyno ribų.

„Didelę reikšmę turi ir nuolatinė aplinkos stebėsena – modernūs jutikliai fiksuoja oro, vandens, dirvožemio ir kvapų pokyčius, todėl į bet kokį nuokrypį galima reaguoti greitai ir tiksliai“, – pabrėžia A. Sokolovienė.

Kazokiškių sąvartynas

Sąvartynai, virstantys saugiomis teritorijomis

Ekologė priduria – norint, kad sąvartynų Lietuvoje liktų vis mažiau, reikia ne tik technologinių sprendimų, bet ir platesnio požiūrio į tai, kaip elgiamės su atliekomis.

„Pirmiausia – tai atliekų prevencija ir mažesnis vartojimas. Svarbiausia, kad atliekų susidarytų kuo mažiau pačiame šaltinyje. Tai reiškia atsakingesnį vartojimą, mažiau perteklinių pakuočių, daugiau daugkartinių gaminių,“ – sako A. Sokolovienė.

Kitas žingsnis – stiprinti perdirbimo infrastruktūrą. Reikia daugiau modernių rūšiavimo ir perdirbimo pajėgumų, kad kuo mažiau atliekų liktų nepanaudota. Taip pat būtina kurti rinką perdirbtoms žaliavoms, skatinti gamintojus naudoti antrines medžiagas naujų produktų gamyboje.

„Labai svarbus ir žmonių įsitraukimas. Nors rūšiavimo įpročiai gerėja, vis dar pasitaiko netinkamo atliekų išrūšiavimo. Todėl būtinas nuoseklus švietimas ir komunikacija apie tai, kodėl verta mažinti, pakartotinai naudoti ir rūšiuoti atliekas,“ – pabrėžia A. Sokolovienė.

Pasak jos, pažangą paspartintų ir didesnė ekonominė atsakomybė. Gamintojų ir importuotojų atsakomybės sistema turėtų veikti taip, kad jie prisiimtų realias išlaidas už savo produktų atliekų tvarkymą. Tik tada visos grandinės dalys – nuo gamybos iki vartojimo – veiktų tvariai.

Įgyvendinus visus šiuos pokyčius, būtų galima kalbėti ir apie sąvartynų uždarymą, o jų teritorijos galėtų atgimti naujai.

Šalia rekultivuoto Kalotės sąvartyno pastatyta saulės jėgainė

„Po ilgo ir kruopščiai suplanuoto uždarymo proceso, kai sąvartynas tampa saugus, jis gali būti pritaikomas visuomenės reikmėms. Tokios teritorijos neretai virsta želdynais ar parkais, poilsio ir sporto erdvėmis, atsinaujinančios energijos gamybos vietomis, pavyzdžiui, saulės ar vėjo jėgainėmis. Pavyzdžiui, šalia rekultivuoto Kalotės sąvartyno, į kurį 30 metų buvo vežamos Klaipėdos miesto atliekos, KRATC pastatė saulės jėgainę. Nors Lietuvoje kol kas tokios praktikos nėra dažnos, užsienio šalyse uždaryti sąvartynai jau sėkmingai pritaikomi naujoms funkcijoms“, – sako URATC ekologė A. Sokolovienė.

Šaltinis – Atliekų kultūra