Moku už atliekų tvarkymą, todėl metu kur noriu: kodėl toks įsitikinimas klaidingas ir kas jį privers pakeisti

2023-05-15

Atliekų kultūra

Visi 4 reg.

„Nenoriu ir nerūšiuosiu, kam man tai?“ – tokių argumentų, pripažįsta specialistai, vis dar tenka išgirsti. Skeptikams skuba paaiškinti: daugiau galimybių būti perdirbtos turi ne sumestos į mišriųjų atliekų konteinerius, o namuose išrūšiuotos atliekos, be to, rūšiuotas atliekas sutvarkyti kainuoja pigiau – apie tai daugelis pamiršta arba nežino.

Pasiteisinimų – begalė

Kaunietis taksistas, aplinka besirūpinančio žmogaus paklaustas, kodėl išmetė nuorūką pro automobilio langą, paaiškino, jog geriau sumokės baudą nei ją paims, sykiu pabrėžė, kad taip jį išauklėjo tėvai, todėl jis keistis neketina.

Vilnietė Akvilė sakosi nerūšiuojanti, nes trūksta infrastruktūros: nėra pakankamai konteinerių, skirtų rūšiuoti, arba jie nepatogūs, per retai ištuštinami, nuolat perpildyti – tokių pro savo langus ji mato viename sostinės mikrorajonų.

Kiti nerūšiuoja, nes vis dar tiki, jog visos atliekos suverčiamos į tą patį šiuksliavežį.

Skeptikai teigia, jog tvarus gyvenimo būdas Lietuvoje bent kol kas nėra patogus, be to, trūksta žinių, kaip tinkamai rūšiuoti atliekas, kartais tą daryti sudėtinga, o jei konteineris per toli – apskritai rūšiuoti neverta – juk tai nieko nepakeis, tegul su atliekomis tvarkosi atliekų tvarkytojai.

Valstybė gali ne viską

Dažnam atrodo, kad rūšiuoti jie neprivalo, nes viskuo turėtų pasirūpinti valstybė, tačiau svarbu suprasti, kad geriausių rezultatų pasieksime tik pradėję tinkamai rūšiuoti jau namuose.

Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto direktorė dr. Žaneta Stasiškienė pritaria: valstybė gali priimti įvairius sprendimus, raginti rūšiuoti, bet Lietuvoje kasmet susidaro 1,5 mln. komunalinių atliekų, o tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus pasirinkimų: tiek įsigijamų gaminių, tiek apsisprendimo rūšiuoti. 

„Kaip mes pasirenkame ir naudojame daiktus – mūsų, ne valstybės, sprendimas. Galime teigti, kad jei netinkamai rūšiuome, mus baus, yra valstybių, kur tas vyksta, tačiau suvokimas, kad kiekvienas esame atsakingas, o už kiekvienos, kad ir pažangiausios technologijos, stovi žmogus, itin svarbus. Užstato sistema Lietuvojes suveikė kaip stebuklas. Sąmoningumas rūšiuojant atliekas taip pat auga. Jei manome, kad nieko nevyksta, rūšiuoja tik nedidelė visuomenės dalis, būtina pabrėžti, kad vyksta, ir ne tik Lietuvoje. Valstybei neturėtume perkelti visos atsakomybės, o veikti išvien – tą labai svarbu nuolat pabrėžti“, – komentavo KTU mokslininkė.

Mitas, jog rūšiavimas nieko nepakeis, pašnekovės nuomone, pamažu nyksta, jaunoji karta, ne tik Lietuvoje, vis geriau suvokia rūšiavimo prasmę, besaikio vartojimo neigiamą poveikį, ir jų elgsena keičiasi.

Iš išrūšiuotų atliekų galima pagaminti bet ką: iš plastiko – džemperį, sportinius batelius ar riedlentę ir pan. Perdirbus toną popieriaus, išsaugoma 17 medžių, 26 tūkst. litrų vandens, energijos, kurios užtektų pusmetį apšildyti įprasto ploto namą. Viena tona perdirbto plastiko sutaupo 800 kilogramų naftos. Iš 670 aliuminio skardinių galima pagaminti dviratį. Vienoje šiukšliadėžėje esantis neišlaisvintos energijos kiekis galėtų sukurti tiek energijos, kurios užtektų vienam televizoriui veikti 5 tūkst. valandų.

Paskelbė, ko imsis visa Europos Sąjunga

Kad pakuočių atliekų mažėtų, Europos Komisija siūlo naujas jų tvarkymo taisykles visai Europos Sąjungai. Skaičiuojama, jog kiekvienam europiečiui per metus tenka vidutiniškai beveik 180 kg pakuočių, kurioms pagaminti sunaudojama 40 proc. plastiko ir 50 proc. popieriaus, grynųjų medžiagų.

Jei taisyklės būtų priimtos visose ES šalyse, vartotojai turėtų galimybę rinktis daugkartinio naudojimo pakuotes, o etiketės ant jų būtų aiškios ir suprantamos, kiltų mažiau klaidų rūšiuojant.

Kad pakuotės būtų pakartotinai naudojamos ir perdirbamos, turėtų prisidėti ir verslai: dalĮ produktų, pavyzdžiui, išsinešti siūlomų gėrimų ir maisto arba internetu parduodamų prekių, siūlyti pakuotėse, kurias galima panaudoti antrąsyk.

Patvirtinus taisykles, būtų uždraustos tam tikrų formų pakuotės, pavyzdžiui, vienkartinės restoranuose ir kavinėse suvartojamų maisto produktų ir gėrimų pakuotės, vienkartinės vaisių ir daržovių pakuotės, miniatiūriniai šampūno buteliukai, įprasti viešbučiuose.  

Dar vienas planas – iki 2030-ųjų sukurti plastikinių butelių ir aliuminio skardinių užstato grąžinimo sistemas tose Europos Sąjungos šalyse, kuriose tokių sistemų dar nėra.

Nepatogu, nes nebandė

Tiems, kas skundžiasi, jog rūšiuoti sudėtinga, nepatogu, Ž. Stasiškienė priminė Japonijos atvejį. Viename kaimelyje žmonės rūšiuoja į 111 skirtingų konteinerių, Lietuvoje jų –  keturi, atsiras ir penktasis, skirtas maisto atliekų surinkimui.

„Ar tai tikrai nepatogu? Viskas yra įpročio klausimas. Technologijos mus išlepino, daugelio dalykų, kuriuos darėme anksčiau, nebenorime daryti. Žinoma, tinginystė mums patogi, bet supratingumas ir pastangos labai reikalingos. Jei žmogus jaučia atsakomybę už savo veiklą, juk nedarome to, kas akivaizdžiai mums kenkia, bet nerūšiavimas yra būtent tai. Jei nesuvokiame, kad kenkiame sau ir kitiems, traktuojame tai, kaip nepatogumą“, – atkreipė dėmesį dr. Ž. Stasiškienė.

Atliekų nerūšiavimą, pašnekovės žodžiais, galima lyginti su nuotekų išleidimu į kaimynų vonią. Kaip ir nematome, kas vyksta už durų, bet kenkiame greta gyvenančiam žmogui. „Turbūt nenorėtume, kad kaimynas pasielgtų taip pat. Suvokimas, kad mūsų veikla turi atoveiksmį, turbūt, turėtų ateiti, juolab vis labiau teršiamas vanduo, organizmuose pradeda kauptis mikroplastikas. Teisingas rūšiavimas – itin svarbus, o nerūšiuodami kertame šaką, ant kurios sėdime“, – konstatavo KTU mokslininkė.

Parduotuvėje pirkėjas įprastai sumoka už pakuotės sutvarkymą, o jei pakuotė atsiduria mišrių atliekų konteineryje, už jos sutvarkymą tenka mokėti atrąsyk. „Manantieji, kad moka už atliekų tvarkymą, nesuka galvos, kaip atliekos tvarkomos, pamiršta, kad jas rūšiuojant mokėti tektų gerokai mažiau. Teisingai išrūšiavus atliekas, netenka jų perrūšiuoti, atlieka traktuojama kaip žaliava, teisingai rūšiuoti – naudinga mūsų piniginei. Rūšiuodami sukuriame naują žaliavą, iš kurios galima pagaminti naujų gaminių, nenaudojant pirminės žaliavos“, – komentavo KTU mokslininkė.

Pašnekovės žodžiais, nuolat ieškoma būdų, kaip palengvinti rūšiavimo procesą, juolab vis kyla klausimų, į kurį konteinerį turėtų keliauti viena ar kita atlieka. Pakuočių ženklinimas tampa vis aiškesnis visų amžiaus grupių žmonėms, ypač kalbant apie tekstilės atliekas. „Apie plastiką kalbame daug, apie tekstilės atliekas – tik pradedame, nors srautas didžiulis, o rūšiavimas itin svarbus tiek poveikiui aplinkai, tiek medžiagų atgavimui“, – paaiškino KTU mokslininkė.

Sąvartynai užima plotus, kurie galėtų būti išnaudoti daug efektyviau, kitiems tikslams, ne atliekoms saugoti, deginimas taip pat turi privalumų ir trūkumų – pagrindinis tikslas yra medžiagų atgavimas ir jų pakartotinis panaudojimas. Pakuotės ženklinimas, teisingas rūšiavimas – labai svarbi šio proceso sudėtinė dalis.

Ne tik plastiko, tekstilės, popierius, bet ir maisto atliekos turėtų būti rūšiuojamos atsakingai – kartais juokaujama, kad senovės kaimas – kokybiško rūšiavimo pavyzdys, mat gyvenant jame maisto atliekų praktiškai nesusidarydavo. „Dabar mes išmetame tiek maisto, jog skaičiai protu sunkiai suvokiami.  Atliekų susidaro maistą auginant, jį apdorojant, vartojant. Vartojimas priklauso nuo mūsų visų. Pagal statistiką, išmetame pusę pagaminto maisto, vadinasi, mums užtektų mažesnių plotų jam užauginti“, – apibendrino pašnekovė.

Mano, kad galime padaryti daugiau

Aktyvi visuomenės veikėja, rašytoja, viešosios įstaigos „Draugiški šeimai“ vadovė Birutė Jakučionytė pabrėžė, kad kol kas daroma per mažai, kad mažiau atliekų keliautų į sąvartynus. Tas vyksta dėl per mažo žmonių edukavimo, aiškinimo, trūksta sisteminio mokymo.

„Maisto atliekos sėkmingai kompostuojamos, tą galėtų daryti kiekviena šeima Lietuvoje, tačiau bene visų, gyvenančių daugiabučiuose, maisto atliekos įprastai keliauja į mišrių komunalinių atliekų konteinerius. Jau kone penkiolika metų kalbu apie atliekų rūšiavimą, gilinuosi į šią temą, nuolat rengiu akcijas, konkursus, edukacijas, bet situacija nelabai pasikeitusi“, – apgailestavo B. Jakučionytė.

Į B. Jakučionytės sukurtą stovyklavietę „Gervių lizdas“ atvykę vaikai mokomi, kaip galima pakartotinai panaudoti nereikalingus daiktus: kuriami instrumentai, dekoracijos, papuošalai.

„Labai džiaugiuosi Lietuvoje atsiradusiomis dalijimosi daiktais „DĖK‘ui“ stotelėmis, internetinėmis atiduotuvėmis, bet vis tiek man atrodo, kad tai lašas jūroje. Rūšiavimas ir pakartotinis antrinių atliekų panaudojimas dar vis rūpi tik siauram ratui žmonių. Mūsų su vaikais sukurtais daiktais žmonės žavisi, bet mažai kuris tą pradeda daryti savo namuose“, – apibendrino pašnekovė.