Per Visų Šventųjų, Vėlinių dienas kapinės vėl nušvis tūkstančiais žvakių. Ir netrukus šis grožis virs kalnais atliekų. Nors jų tvarkytojai kasmet įspėja, kad žvakės yra vienas labiausiai teršiančių šios šventės simbolių, bet akivaizdu – veltui.

Apie tikrąją Vėlinių prasmę, santykį su mirusiais ir tai, kaip galime švęsti tvariau, Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro (ARATC) komunikacijos specialistas Vaidas Jankauskas kalbasi su Šv. Liudviko ir Nemunaičio parapijų klebonu Mariumi Talučiu.

– Ką jums reiškia lapkričio 1-oji?

– Tai šventa rudens šventė, susitikimo ir ilgesio metas. Tai buvimas su tais, kurie išėjo, atminties ir maldos laikas.

Kapinės – ne tik vieta, kur ilsisi mūsų artimieji. Tai vieta, kur žmogus gali sustoti, pagalvoti apie savo gyvenimą ir apie pomirtinį kelią.

Mirtis moko saugoti laiką, pakilti virš kasdienybės, nesureikšminti smulkmenų.

Šis metas man – susikaupimo, atsinaujinimo ir meilės gyvenimui laikas.

– Šventės metu kapinės tiesiog skęsta žvakių šviesoje. Ar žvakių kiekis turi prasmę?

– Iš tiesų, šiandien matome, kad kapinės dažnai tampa vartotojiškumo atspindžiu. Po švenčių viskas užversta plastiku, stiklu, metalu. Tai rodo, kaip lengvai pasiduodame išorės spindesiui, užmiršdami esmę.

Ugnis – gyvybės ženklas, o deganti žvakė simbolizuoja laukimą, viltį, prisikėlimą. Tačiau svarbiausia ne tai, kiek žvakių uždegsi, o ką jauti viduje.

Nereikia bandyti daiktais užpildyti dvasinės tuštumos – mirusiems reikia mūsų atminties ir maldos, o ne atliekų kalnų.
Užtenka vienos žvakės, kuri dega iš širdies. Galima naudoti daugkartinius žvakidžių indus, molinius ar stiklinius, į kuriuos įdedi tik naują įdėklą. Džiaugiuosi, kad vis daugiau bendruomenių kuria ekologiškas žvakes iš bičių vaško, molio ar natūralaus dagčio. Tokia žvakė šviečia švelniau, bet širdžiai – šviesiau.

– Esate dirbęs daugelyje parapijų. Ką jums pasako kapinės?

– Per savo tarnystę esu lankęs daugybę kapinių – nuo mažų kaimo kapelių iki miestų.

Įsiminė Punsko kapinės. Ten mažos lietuvių bendruomenės žmonės ant paminklų rašo, iš kokio kaimo mirusieji. Tai kuria ryšį su žeme, su vieta, kur žmogus gyveno.

Manau, ir mūsų kapinėse turėtų būti daugiau asmeniškumo ir pagarbos istorijai. Ant paminklų galima rašyti, kuo žmogus buvo, kur gyveno.

Turime susimąstyti, kaip išsaugoti paprastumą ir darną su gamta.

– Kaip keičiasi mūsų santykis su kapais?

– Kol turime ryšį su žeme, tol kapai mums brangūs. Bet ryšys silpsta. Turime išmokti perduoti jaunesniems ne tik pareigą, bet ir prasmę – kodėl einame, kodėl prisimename.

– Ką patartumėte žmonėms artėjant Vėlinėms?

– Visų pirma – mažiau daiktų, daugiau šviesos ir atminties. Vėlinės nėra plastiko šventė. Tai – meilės, padėkos ir vilties diena.
Kai einu į kapines, visuomet pasiimu šventinto vandens. Pakrapinu kapą, pasimeldžiu, prisimenu žmogų. Man to užtenka.
Skaudu, kai matau kalnus plastiko po švenčių. Bet tikiu, kad galime pasikeisti – pradėti nuo savęs, nuo vienos žvakės, nuo vienos maldos.

Kapinės – vieta, kur galime apsivalyti nuo pykčio, pavydų ir smulkmenų. Ateik, prisimink tuos, kurie jau iškeliavo, kurie mylėjo, kentėjo, džiaugėsi, o dabar ilsisi. Mūsų mirtis dar neatėjo, bet ateis. Tad kam pykti, bartis, pavydėti? Gyvenk, mylėk, spinduliuok šviesą. Tada ir kapinės nušvis ne tik žvakių, bet ir mūsų širdžių šviesa.

• Keletas tūkstančių tonų – tiek plastiko ir stiklo žvakių atliekų kasmet surenkama po Vėlinių Lietuvoje.
• Dauguma žvakių – neperdirbamos, nes susimaišo su vašku ir metalu.
• Plastikinis įdėklas suyra per 300–500 metų.
• Jei kiekvienas gyventojas atneštų tik vieną daugkartinę žvakę, atliekų sumažėtų daugiau nei 10 kartų.
• Ekologiškos alternatyvos: bičių vaško, molio ar stiklo žvakidės, natūralūs dagčiai.

Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras (ARATC) ragina kapus puošti gyvomis gėlėmis ir mažomis kompozicijomis iš natūralių medžiagų. Jei renkatės puokščių karkasus ar kitus konstrukcinius elementus, stenkitės juos pasilikti ir naudoti daug kartų.Plastikiniai žvakių gaubtai – trumpaamžiai ir neperdirbami. Daug tvaresnis sprendimas – stikliniai jų gaubtai. Tai ir ekonomiška: tokį gaubtą galima naudoti daug kartų. Rūšiuojant atliekas po apsilankymo kapinėse ne visi žino: jei žvakių įdėklai užteršti išsilydžiusio vaško likučiais, jie perdirbimui netinka, tokius reikia mesti į mišrių atliekų konteinerius. Stiklinės žvakidės – su vašku ar be jo – visada rūšiuojamos prie stiklo. Metaliniai vainikų karkasai ar žvakidžių dangteliai metami į stiklo ir metalo rūšiavimo konteinerį, o gėlių kempinės – vėlgi į mišrias atliekas. Rūšiuodami atsakingai ne tik mažiname sąvartynuose atsiduriančių atliekų kiekį, bet ir rodome pagarbą vietai, kur ilsisi mūsų artimieji.

Šaltinis – UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras