Dabartinis pakuočių atliekų sutvarkymo reglamentavimas įpareigoja gamintoją ir importuotoją pilnai padengti visas su pakuočių atliekų sutvarkymu susijusias išlaidas, nors sistema sukonstruota taip, kad gamintojas ar importuotojas jų tvarkymui didelės įtakos neturi. Finale šie mokesčiai atguls ant vartotojų pečių. Ir ypač brangiai pastariesiems kainuos netvarkingai rūšiuojamos pakuotės.

„Visų – gamintojų, vartotojų, sprendimus priimančių institucijų Briuselyje ir Lietuvoje – tikslas bendras – švaresnė aplinka, o platesne prasme –aukštesnis Lietuvos žiediškumo indeksas. Tik ar dabartinė ir kuriama nauja įstatyminė bazė padės jo siekti? Ar tik didins mokesčius ir administracinę naštą gamintojams, kol produktai taps sunkiai įperkami galutiniam vartotojui?“, – klausia asociacijos „Lietuvos maisto pramonė“ valdybos pirmininkė Inga Lungė.

Tad asociacija „Lietuvos maisto pramonė“ visus, kam aktuali ši tema, pakvietė į konferenciją „Maisto pakuočių labirintas – kur veda dabartinis kelias“, kurios tikslas – išsiaiškinti, kokios naujovės laukia gamintojų artimiausiais metais, kokie gali kilti pagrindiniai iššūkiai ir ar kuriama tvarka tikrai padės veikti ir gyventi tvariau? Ką galima padaryti, kad artėjantys pokyčiai iš tiesų būtų efektyvūs?

Nuo sausio 1 d. – griežtesni reikalavimai gamintojams

Iš pradžių renginyje kalbėta apie artimiausius laukiančius pokyčius. Pirmasis – nuo 2025 m. sausio 1 d. – visoms pakuočių atliekų rūšims pagal medžiagiškumą lieka tik perdirbimo užduotys.

Taip pat nuo pirmos kitų metų dienos įsigalioja Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo pakeitimai, todėl gamintojams ir importuotojams nuo 2025 metų (apskaičiuojant ir deklaruojant 2025 metų ir vėlesnių mokestinių laikotarpių mokestį už aplinkos teršimą) reikės mokėti mokestį už aplinkos teršimą už visas neperdirbtas plastikines, PET ir kombinuotas pakuotes. Mokesčio sumokėjimas neatleis gamintojo ir importuotojo nuo pareigos prisidėti prie kolektyvinės pakuočių sistemos finansavimo. O nuo 2025 m. gegužės 1 d. įsigalios draudimas viešojo maitinimo vietose neatlygintinai dalyti vienkartines plastiko pakuotes ir būtinybė vartotojui pasiūlyti alternatyvą, jeigu vartotojas sieks vartoti maisto produktus ar gėrimus vietoje.

„Visų šių sprendimų tikslas – mažinti pakuočių kiekį, skatinti ieškoti alternatyvų (pavyzdžiui, tiekti perdirbamąsias pakuotes, diegti daugkartinių pakuočių sistemas), išjudinti antrinę rinką, kuo daugiau jų perdirbti“, – kalbėjo teisinio reglamentavimo pokyčius pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo srityje pristačiusi Greta Česnaitytė, LR Aplinkos ministerijos Atliekų politikos grupės vyriausioji patarėja.

Su Pakuočių reglamentu ateityje atkeliaus tokie tikslai: iki 2030 m. sumažinti pakuočių atliekų kiekį 5 proc. vienam gyventojui ( 2035 m. – 10 proc., 2040 m. – 15 proc.); nuo 2030 m. naudoti tik visiškai perdirbamas pakuotes, pakuotėms gaminti panaudoti kuo daugiau perdirbtos medžiagos ir pan.

Pasak pranešėjos, Lietuvai neturėtų būti labai sunku pasiekti 2025 m. Pakuočių direktyvoje įtvirtintų tikslų dėl pakuočių atliekų paruošimo pakartotiniam naudojimui ir perdirbimo, nes 2022 m. Lietuvoje buvo perdirbta 61,5 proc. pakuočių atliekų, tad 2025 m. perdirbti 65 proc. – realu.

Netvarkingai rūšiuojamų atliekų kaina – 18 mln. eurų per metus

Tam, kad būtų galima įgyvendinti keliamus tikslus, kad būtų galima pakuotes sutvarkyti ir perdirbti, būtina jas surinkti. Čia ir prasideda problemos. Karolio Šiaudkulio, GIO „Gamtos ateitis“ vadovo pateikti skaičiai iškalbingi – komunalinių atliekų sraute surinktų pakuočių dalis – 53 proc., likusi dalis – kitos atliekos. Jų sutvarkymas GIO atsieina daugiau kaip 18 mln. eurų per metus. Tokia netvarkingai rūšiuojamų atliekų tvarkymo kaina, kurią turi sumokėti gamintojas, o finale – vartotojas.

Apie kokius pakuočių kiekius kalbama? Visoje Lietuvoje 2024 metais rūšiuojamajame sraute surinkta 128,5 tūkst. tonų pakuočių atliekų, iš jų sutvarkyta, tinka perdirbti – 86,7 tūkst. tonų.

Vartotojams svarbu suvokti, kad netvarkingai rūšiuojamos pakuočių atliekos atsigręžia prieš juos: didesnė pakuočių atliekų tvarkymo kaina neišvengiamai atkeliauja į parduotuvių lentynas. Svarbus savivaldybių, atsakingų už atliekų surinkimą, vaidmuo. Joms įstatymu deleguota atsakomybė surinkti pakuočių atliekas, todėl nuo jų priklauso, kiek gerai valdomas, efektyvus procesas neleidžia nepagrįstai auginti kaštų.

Nuo 2030 metų – tik perdirbamos pakuotės

Tai ambicingas tikslas, kurio link planuoja eiti visa Europos Sąjunga. Nėra abejojančių tokio sprendimo nauda ateičiai, tik kyla klausimų, ar esame tam pasirengę? Kokią įtaką Lietuvos gamintojams, verslui tai turės? Kaip atsilieps maisto produktų kainoms lentynose? Esame pasirengę sertifikuoti pakuotes pagal vieningą sistemą visoje ES, tačiau tai reikalauja inovatyvių sprendimų, technologinių inovacijų, investicijų į perdirbamos pakuotės gamybą bei pritaikymą.

Kitas aspektas – iki to laiko visi vartotojai turime išmokti tinkamai rūšiuoti pakuotės atliekas, ir būtina užtikrinti efektyvų surinkimo procesą. Milžiniškas darbas, kuriam reikia ruoštis šiandien.

Įstatymų infliacija

Visą šią surinkimo ir perdirbimo tvarką reglamentuoja daugybė įstatymų, reglamentų, direktyvų, kurių prasmė, reikalingumas ir efektyvumas kelia klausimų. Renginyje kalbėjusi Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė Elena Leontjeva apibūdino situaciją: „Turime nepaprastą įstatymų infliaciją. Visi bėgame iš paskos ir bandome suvokti, vardan ko ir ką darome“.

Pranešėja atkreipė dėmesį į kelis šio įstatymų srauto aspektus. Pirmiausia – ar visada įstatymų kūrėjai įvertina, kad naujam reglamentui ar direktyvai įgyvendinti įmonėms reikia ir laiko, ir pinigų. Kitas aspektas – ar tikrai visi įstatymai, įvertinus jų įgyvendinimo kainą, yra efektyvūs.

„Jei pasakytume vartotojui, kiek kainavo reikalavimo pritvirtinti kamštelius prie butelių realizavimas, įvertinus visus gamybos, taromatų sistemos pokyčius, turbūt visi vartotojai atsakytų, kad mums to nereikia“, – kalbėjo LLRI prezidentė.

Dar vienas aspektas – ar kartais Lietuvos įstatymų leidėjai nepersistengia adaptuodami Lietuvoje teisės aktus, priimtus Briuselyje? Ar kartais nesielgiama kaip skelbia olimpinis šūkis „Citius, Altius, Fortius“ (liet. greičiau, aukščiau, tvirčiau)?

„Tikslai yra geri ir niekas su jais nesiginčija, bet turime atkreipti dėmesį į tokius dalykus kaip laikas, efektyvumas, mūsų šalies konkurencingumas ilguoju laikotarpiu, o ne skubėti kuo greičiau įšokti į tą traukinį“, – baigė savo pranešimą E. Leontjeva.

Šias jos mintis labai organiškai pratęsė po pranešimų vykusi diskusija, kurioje verslo įmonės kėlė tuo pačius klausimus.

„Mes pasisakome už tvaresnius sprendimus, žiedinės ekonomikos principus. Nemažai įmonių kelią didesnio tvarumo link pradėjo daug anksčiau, nei atsirado papildomi ir griežtesni reikalavimai. Matome vis didėjantį verslo sąmoningumą, didėjančias investicijas į perdirbamas pakuotes. Tuo pačiu verslui yra svarbu, kad tos investicijos nenueitų vėjais – kad perdirbamos pakuotės būtų tvarkingai išrūšiuojamos, surenkamos, perdirbamos. Iš profesionalų pranešimų matome, kad surinkti 100 proc. pakuočių atliekų yra neįmanoma, net ir perdirbamos pakuotės gali likti neperdirbtomis dėl rūšiavimo technologijų ypatumų. Verslui yra svarbūs prasmingi sprendimai (ar iš tiesų reglamentavimo pokyčiais bus pasiekti tvarumo ir švarios aplinkos tikslai?), jų įgyvendinimo realistiškumas, skaidrumas ir sąžiningas apmokestinimas. Tam tikri dabar svarstomi pokyčiai kelia klausimą, ar nebus taikomas dvigubas apmokestinimas – gamintojai turės sumokėti GIO už pakuočių atliekų sutvarkymą, bet ir už tą sutvarkytą kiekį teks mokėti taršos mokestį“, – kalbėjo diskusijoje Jolanta Kepalaitė–Nariūnė, UAB „Nestlé Baltics“ operacijų vadovė Baltijos šalims ir paklausos ir pasiūlos vadovė Centrinei Europai, dar kartą primindama apie vartotoją – ir tai, kokį produktą jis gauna, ir kainą, kurią turi už jį sumokėti. Gali būti gėrimo buteliukas iš itin plono plastiko, bet ar vartotojui bus patogu, kai jis tiesiog sulinks rankoje? Gali tame buteliuke būti labai daug perdirbto plastiko, bet šis yra brangesnis, o tai turės įtakos ir galutinei produkto kainai. Ir dar – kalbama apie maisto produktus, jų saugą ir ilgesnį galiojimo laiką, kurį taip pat nemaža dalimi užtikrina pakuotė – to taip pat negalima pamiršti, siekiant mažinti maisto švaistymą.

Kaip atkreipė dėmesį renginį moderavusi Rasa Bagdonienė, „Market Smart“ partnerė, akivaizdu, kad visų rinkos dalyvių tikslas tas pats, tad būtų labai naudinga rengiant ar adaptuojant Lietuvai naujus įstatymus nuolat palaikyti gyvą, aktyvų dialogą su visomis suinteresuotomis šalimis, o sprendimus priimti vertinant ilgalaikę perspektyvą. Kad tas pakuočių labirintas būtų kuo tiesesnis ir kuo paprasčiau, mažesnėmis sąnaudomis, nepamirštant vartotojo būtų pasiektas bendras tikslas – tvari žiedinė ekonomika.

Ado Vasiliausko nuotr.

Šaltinis – Asociacija „Lietuvos maisto pramonė“