„Aš vėl pas tave, Žemyna Žemynėle“. Šiuose žodžiuose, ne žvakių ar plastiko gėlių jūroje, telpa visa Vėlinių prasmė“, – sako ekologė Jurgita Bruniuvienė, skaitydama eilutes ant šiemet pastatyto medinio paminklinio kryžiaus menininkui Jonui Mekui Semeniškių kaimo kapinėse Biržų rajone. Kuklios amžinojo poilsio vietos troško ir iš Biržų kilusi aktorė, režisierė Galina Dauguvietytė, kurios atminimą jau aštuonerius metus saugo gimtinės klevas jos senelių sodyboje. Miesto kapinėse tokio kuklumo reta. Jį, pasak ekologės, užgožia noras pasipuikuoti ir įpročiai šiukšlinti.

Prie Biržų miesto kapinių šį rudenį įtaisytos vaizdo stebėjimo kameros ir per tris savaites užfiksuota dešimtys pažeidimų: paliktos su kapinėmis nesusijusios žaliosios atliekos, padangos ir kitos automobilių detalės, baldų dalys, buities reikmenys. Dešimčiai pažeidėjų teko atvykti pasiaiškinti.

„Sako, nežinojau, kad taip elgtis negalima, tačiau vaizdo įrašas rodo kitką: grįžta žmonės iš kapinių prie automobilio, atidaro bagažinę, dar apsidairo, ar niekas nemato, ir išmeta padangas. Nelabai suprantu, kokia nauda taip elgtis, ypač, jei dar iš kito miesto atvažiuoti“, – stebisi Biržų savivaldybėje dirbanti J. Bruniuvienė. Šiukšlina, kaip atskleidžia vaizdo įrašai, ir vyrai, ir moterys, dažniausiai vidutinio ir vyresnio amžiaus, ne tik vietiniai. Kaimiškose kapinaitėse kiek kitaip – vyrauja tipinės kapinių atliekos. Nors joms pastatyti atskiri konteineriai, sumestas atliekas dar perrūšiuoja seniūnijos komanda ir organines atliekas kompostuoja. Pokalbiui apie kapinių lankymo kultūrą laiko skyrusi ekologė pastebi, kad žmonių sąmonėje stinga supratimo apie amžinojo poilsio vietas ir atidesnio žvilgsnio į jas.

Augalai jau ištveria žiemą

Nors įprasta kapines vadinti mirusiųjų miestais, ekologė primena, kad jos – gamtos dalis. Tai supratus, siekis pranokti kitus paminklo dydžiu ar antkapio dizainu atrodys beprasmis, nebeerzins šalia kapo augančio medžio metami lapai ar spygliai, o meilę iškeliavusiems artimiesiems norėsis išreikšti natūralių augalų kompozicijomis. „Klimatas šyla ir dabar visą žiemą puikiai išsilaiko tokie augalai kaip viržiai ir įvairūs spygliuočiai. Nebelieka priežasties apkrauti kapų plastikinėmis ryškiaspalvių žiedų dekoracijomis – verčiau rinktis vainikėlius iš samanų, papuoštus džiovintomis gėlėmis, rojaus obuoliukais, sėklomis, sausučiais, kuriuos anksčiau moterys pačios užsiaugindavo. Takelius jos smėliu pabarstydavo, iš elgišakių sudėliodavo kryželį. Kuklu, pigu, skoninga. Tiek daug, atrodo, esame pamiršę – nuėjome pigumo, dirbtinumo, neatsakingumo keliu“, – nuoskauda justi J. Bruniuvienės balse. Jos nedžiugina ir matomi žvakių atliekų kiekiai. Vilko dalį sudaro masyvios stiklo žvakės, įsigytos su viltimi, kad degs parą ar ilgiau ir visai nesusimąstant, kad sukurtai šiukšlei sutvarkyti reikės gerokai daugiau laiko ir pastangų.

Siekia privažiuoti kuo arčiau Dar vienu paradoksu ekologė vadina elgesio kapinėse kultūrą, pavyzdžiui, norą privažiuoti automobiliu kuo arčiau. Kodėl? Nes nepasirenka tinkamo apavo ir aprangos, skuba, turi labai daug nešulių: dėžės žvakių, įrankių – nuo lapų siurblių iki poliruoklių. Kapinių prieigos virsta purvo klampyne. Jurgita su ilgesiu prisimena vaikystę, kai kartu su močiute prieš Vėlines kapams tvarkyti paskirdavo visą dieną. Močiutė tvarkydavo keturias penkias kapavietes, ne tik pačių artimiausių, bet ir labai seniai palaidotų dėdžių ir tetų, kurių gyvų nė nebuvo sutikusi. „Močiutė visuomet atsinešdavo smėlio takeliams pabarstyti, o man – saldainių ar sūrio, kad būtų ko užkąsti išalkus. Kai padirbėdavo, pailsėdavo ant šluotos pasirėmusi, šnektelėdavo su sutiktais pažįstamais“, – šioms dienoms įprasto skubėjimo J. Bruniuvienės prisiminimuose nėra.

Pati ekologė lapkričio pradžioje lanko ne vienose kapinaitėse palaidotus artimuosius, simboliškai veža po vieną nedidelę žvakelę, dažniausiai įdėklą jau esantiems žibintams, įmerkia gėlės žiedą ar papuošia viržiais, apšluoja takelį tarp savo ir kaimyninių kapų. Atrodytų, smulkmena, bet moteris pastebi, kad atidumo greta esantiems kapams vis dar stinga.

Priminė baltišką prigimtį

Svečiuojantis svetur J. Bruniuvienei patinka apsilankyti vietos kapinėse. Šviežiausi įspūdžiai – iš Per Lašezo kapinių Paryžiuje. Šiose kapinėse, vienose žymiausių kapinių visame pasaulyje, palaidota daugiau nei milijonas žmonių, įskaitant žymius politikos, mokslo, kultūros veikėjus kaip kompozitorius Frederikas Šopenas, rašytojas Onorė de Balzakas, tapytojas Eženas Delakrua.

„Atkreipiau dėmesį į puošybą. Plastikinių gėlių nepastebėjau – dominuoja natūralios, populiarūs įvairiausių rūšių chrizantemų kereliai, kompozicijos iš klevo lapų. Lankėmės rudenį, po kojomis čežėjo ant takelių nukritę lapai, kurių niekas neskuba sugrėbti – leidžia pasidžiaugti gamtos spalvomis. Atrodo, elementaru, bet stebint, kiek daug pastangų žmonės deda spygliams ar lapams nuo kapinių nurinkti, atrodo, kad ne plastikas, o beržas ar pušis yra mūsų planetos taršos šaltinis“, – šypteli pašnekovė. Viešėdama Olandijoje J. Bruniuvienė atkreipė dėmesį, kaip skoningai vietiniai kapų puošybai naudoja svogūnines gėles, kapinės Vokietijoje sužavėjo floristinėmis natūralių augalų kompozicijomis, o Alandų salos kapinės Suomijoje įsiminė jūriniu spalvynu ir kuklumu.

Važiuojant per Lenkiją ekologės žvilgsnis kliūva už plastikinėmis gėlėmis išpuoštų pakelės kryžių. „Galvoju, kad toks ryškumo siekis būdingas slavų tautoms, matau jį keliaujant po Kroatiją, Juodkalniją, Slovakiją. Mums, baltams, būdingesnės žemės spalvos, vienovė su gamta, kalbant ne tik apie kapinių, bet ir sodybų dekoravimą. Moderni, šiuolaikinė puošyba taip pat gali būti saikinga“, – pabrėžė J. Bruniuvienė, linkėdama žvelgti plačiau ir rasti progų apgalvoti kapų puošimo prasmę.

Ją įkvepia ir pavasarį scylių jūra virstančios Vilniaus Bernardinų kapinės, ir pradžioje minėtos režisierės G. Dauguvietytės amžinojo poilsio vieta, kur pagal jos valią pasodintas geltonai žydintis krūmas forzitija. „Dažnai girdžiu, kad nėra prasmės tausoti, kai žmonės Indijoje ir kitose šalyse masiškai teršia. Aš galvoju kitaip – mes, mūsų vaikai gyvena čia. Patys sprendžiame, kiek švari bus mūsų aplinka. Turime prabangą gerti nevirintą vandenį, džiaugtis gamta – nevertėtų to prarasti“, – mintimis pasidalino J. Bruniuvienė.