Metus, kuriuos Vilnius praleis kaip Europos žalioji sostinė, Kaziuko mugė pasitiko šūkiu „Žaliasis virsmas“. Viena mugės temų šiemet buvo – tvarumas.

Ką reiškia šis dažnai minimas ir ne visuomet paaiškinamas terminas? Ar jis prašo nepirkti kaimiškos giros ar šviežio riestainio? Tikrai ne. Tvarus vartojimas – būdas džiaugtis naujais pirkiniais kartu užtikrinant, kad senieji (kurie iš tiesų visai nėra seni!) prieš laiką nekeliautų į šiukšliadėžę.

Vienas būdų tai padaryti – „DĖK‘ui“. Jau daugiau kaip penkerius metus veikiančios „DĖK‘ui“ stotelės leidžia gyventojams dalintis baldais, buitine technika, žaislais ir daugybe kitų dalykų. Jų pagrindu „Vilnius – Europos žalioji sostinė“ ambasadorė Milda Paukštė jau yra atidariusi Vilniuje veikiantį „DĖK‘ui“ butiką.

O dabar jau dvejus metus veikia ir jos „DĖK‘ui“ kabyklos. Šios vietos atidarytos tiesiog įstaigų, bendrovių ar įmonių viduje – jose paskiriama maža erdvė, kur visi norintys gali palikti nebenešiojamus drabužius, avalynę ar aksesuarus. O radę kažką, kas patinka, tai gali pasiimti sau.

Šiandien panašių kabyklų Lietuvoje jau daugiau kaip trisdešimt. Reikia tikėtis, kad ateityje jų tik daugės.

Kalbamės su Milda apie tai, kas paskatina žmones atkreipti dėmesį į kabyklas, ar noriai dalinamės savo daiktais ir kaip atrodo tvari mada?

Kaip kilo idėja sukurti „DĖK’ui“ kabyklas? Ar tikėjotės tokios sėkmės?

„DĖK‘ui“ stotelės yra Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro (VAATC) sumanytas projektas, prasidėjęs 2019-ųjų viduryje ir dabar egzistuojantis visose šešiolikoje didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelių Vilniaus regione. Stotelėse vyksta dalinimasis gerais daiktais: vieni žmonės ką nors atiduoda, kiti – pasiima. Mane šis sumanymas sužavėjo nuo pirmosios dienos, kai apie tai išgirdau!

2020-aisiais, susipažinus su VAATC komanda, pati ėmiau vis labiau prisidėti prie „DĖK’ui“ idėjos sklaidos: savo studijoje Vilniaus senamiestyje įkūriau „DĖK’ui“ butiką, kuris vėliau, persikėlus į erdvesnes patalpas, virto „DĖK’ui“ galerija, kur vyko ne tik dalinimasis daiktais, bet ir daiktų taisymo dirbtuvės, parodos, susitikimai.

Per ketverius veiklos metus pastebėjau įvairiausių dalinimosi daiktais subtilybių. Kalbant konkrečiau apie dalinimąsi drabužiais, patyriau, kad tokie mainai sėkmingai gali vykti savarankiškai, be tarpininkų ir ypatingos priežiūros. Taip pat jaučiau, kad žmonės dalintis drabužiais norėtų jiems parankiu metu ir arčiau vietų, kur gyvena, dirba ar leidžia laisvalaikį.

Dalinimasis drabužiais atspindi pasaulines tendencijas: drabužių žmonės turi gerokai daugiau nei nešioja. Nenorėdami jų kaupti spintose, mieliau meta į tekstilės konteinerį negu tiesiogiai pasiūlo aplinkiniams. Tuo tarpu naujų aprangos detalių ieškojimas dažnam yra ne būtinybė, o atpalaiduojanti, maloniai nuteikianti veikla.

Nepabandęs nesužinosi! Taip 2023-ųjų rudenį pirmoji „DĖK’ui“ kabykla atsirado senjorų užimtumo centre „Senjorų avilys“ ir „traukinys pajudėjo“. Per daugiau nei metus tokių kabyklų pagausėjo iki trisdešimties ir tai, tikiu, tik pradžia.

Ar žmonės lengvai idėja patikėjo? Ar susidūrėte su pasipriešinimu, skeptiškumu?

Dažniausiai girdžiu nerimaujant, kad kabykla žmonės naudosis netvarkingai – atneš nešvarius, suplyšusius drabužius, paliks viską maišuose, užuot pakabinę ant pakabų. Arba kad norės tik atsikratyti savais drabužiais, o nieko nepasiims. Pasitaiko sakančių, kad drabužiai tiesiog yra ne jų reikalas arba manančių, jog bendruomenė nepasiruošusi, nesubrendusi tokioms iniciatyvoms.

Patirtis su jau veikiančiomis „DĖK’ui“ kabyklomis rodo, kad toks nerimas ar nusistatymas neturi pagrindo. Galimybė tiek oriai atiduoti nebeaktualius gerus drabužius, tiek juos atrasti teikia didžiulį džiaugsmą ir naudą. Tame dalyvaujantys žmonės natūraliai ima stengtis, kad idėja gyvuotų toliau.

Kaip manote, kas motyvuoja organizacijas prisidėti prie iniciatyvos?

Manau, tai yra pats paprasčiausias būdas realizuoti tvarumo idėjas, prisidėti prie pasaulinės tekstilės atliekų mažinimo ir kartu stiprinti savo bendruomenę, ar tai būtų kaimynai, ar kolegos, ar komanda, ar klientai.

Kas įrodo, kad „DĖK’ui“ kabykla yra populiari, reikalinga?

Atsakysiu iš kitos pusės: jei atsiradus kabyklai nebūtų visiškai jokios reakcijos, pasiūlyti rūbai tiesiog kabotų nepasiimti ir niekas neatneštų kitų, derėtų pasvarstyti, ar pasirinkta tinkama vieta, ar žmonės suprato pasiūlymą?

Sėkmingiausiomis vadinčiau tas kabyklas, kurios aiškiausiai atliepia konkrečios bendruomenės poreikį, tuomet drabužiai yra tiek atiduodami, tiek pasiimami.

Vaikų darželyje dalinamasi tik vaikams skirtais drabužiais ir avalyne, senjorų užimtumo centre – vyresnio amžiaus žmonėms aktualia, patogia apranga, sporto centruose – sportiniais, biuruose – darbui tinkamais, jaunimo susibūrimo vietose – mados tendencijas atitinkančias drabužiais.

Pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje šalia kūrybinės laboratorijos „Pats sau“ kviečiame keistis tik T formos marškinėliais. Juos galima iškart panaudoti ir kaip pagrindą kūrybai, marškinėlius dekoruojant įvairiais būdais.

Itin intensyvus veiksmas, žinoma, verda ten, kur nuolat lankosi daug žmonių, kaip Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje ar bendrovės „Technopolis“ devynių aukštų pastate dirbančioje tūkstantinėje „SEB“ paslaugų centro bendruomenėje.

Ar panašių iniciatyvų egzistuoja ir užsienio šalyse?

Pati nesu svetur mačiusi tokių kabyklų kaip „DĖK’ui“, kur galėtum atėjęs į biblioteką, kavinę ar parodą kaip kultūros komplekse „SODAS2123“ patikusį drabužį pasiimti arba palikti dovanų.

„DĖK’ui“ kabyklos yra labai svarbus kasdienis priminimas kiekvienam, kad patrauklūs drabužiai laukia ne tik parduotuvėse. O geras, nebenešiojamas rūbas nebūtinai turi keliauti į tekstilės konteinerį.

Kiek svarbos teikiate žmonių atsakomybei naudojantis „DĖK’ui” kabyklomis? Ar miestiečiai linkę laikytis taisyklių?

Taisyklėse šalia „DĖK’ui“ kabyklų nurodome, kad paliekami drabužiai turėtų būti švarūs ir tvarkingi. Juos reikėtų pakabinti ant laisvų pakabų, o jei tokių nėra – atnešti kitąsyk, nepalikti maišuose ir palaikyti tvarką.

Tik taip šis projektas gali gyvuoti visiškai nemokamai. Dauguma tai supranta ir vertina.

Ar planuojate plėsti „DĖK’ui” kabyklas į kitas miesto vietas ar net kitus miestus?

Taip. Jei tokių kabyklų būtų kiekvienoje gausesnėje darbovietėje, viešoje įstaigoje ar kaimynystėje visoje Lietuvoje, daug mažiau gerų drabužių apkrautų atliekų tvarkymo sistemą. Jie ne tik būtų sėkmingai nešiojami ilgiau nei dabar, bet ir teiktų malonų atradimo džiaugsmą bei pojūtį, kad gyvename apsupti gerų žmonių.

Ar pastebite, kad žmonės tampa vis sąmoningesni ir mažiau linkę pirkti „greitosios mados“ drabužių?

Taip apibendrinti tikrai negalėčiau. Tačiau labai džiaugiuosi kiekvienu mažu žingsniu pirmyn, pavyzdžiui, kai organizacijos pačios susisiekia su manimi norėdamos įkurti „DĖK’ui“ kabyklą savo valdose, arba kai didžiuojasi pasakydami, kad dėvi drabužį, aptiktą „DĖK’ui“.

Jei kalbame apie mąstymo pasikeitimą – kaip žmones įkalbėti atsisakyti greitos mados? Kokie iššūkiai tam egzistuoja?

Dalies žmonių santykis su drabužiais man atrodo chaotiškas, netvarus, kaip ir šiandienos gyvenimas apskritai. Jame – daug skubėjimo, nuvertėjimo, daugiau noro palikti trumpalaikį įspūdį nei rūpintis ilgai ir prisiimti atsakomybę. Kartu tai – labai įdomi, plati tema, kurioje galima daug nuveikti, pajausti prasmę, vertę ir pokytį.

Šaltinis – Vilniaus miesto savivaldybė | Vilnius Žalioji sostinė