Karo veiksmai visuomenei ir aplinkai daro nepataisomą žalą, o stiprinama gynybos pramonė, didėjantis jos finansavimas ir auganti valia priešintis – svarbiausios sąlygos užtikrinant jų apsaugą. Europos Komisijos (EK) vadovė Ursula von der Leyen kovo pradžioje pristatė 800 mlrd. eurų vertės Europos gynybos planą „ReArm Europe“, kurio tikslas – ne tik remti Ukrainą, bet ir pasirūpinti paties senojo žemyno saugumu. Kaip šią žinią pasitinka aplinkos apsaugos ekspertai?

Žala aplinkai – sunkiai suvokiama

Vadovaujantis „Šiltnamio efektą sukeliančių dujų apskaitos karų metu iniciatyvos“ (angl. The Initiative on Greenhouse Gas Accounting of War) parengta ataskaita, Rusijos karas prieš Ukrainą per trejus metus padarė didžiulę žalą pasauliniam klimatui. Skaičiuojama, kad į Žemės atmosferą papildomai pateko 230 mln. tonų CO₂ – tai prilygsta Austrijos, Vengrijos, Čekijos ir Slovakijos metinėms CO₂ emisijoms kartu sudėjus.

Taršą karo metu lemia ne tik sunaudojamų degalų ir amunicijos kiekis, bet ir statomi įtvirtinimai, sukeliami gaisrai, civilinės ir kitos infrastruktūros sunaikinimas. Skaičiuojama, jog karo metu padaryta ekologinė ir ekonominė žala jau viršija 42 mlrd. JAV dolerių.

Ukrainoje sunaikintos ištisos gyvosios gamtos buveinės. Vienas skaudžiausių pavyzdžių – 2023-ųjų birželį nugriaudėję sprogimai Nova Kachovkos hidroelektrinės užtvankoje, kuomet buvo nusausintas vienas didžiausių žemyne dirbtinių rezervuarų. Dėl šio sprogimo, pavadinto didžiausia ekologine katastrofa Europoje po Černobylio katastrofos, teko ne tik evakuoti daugybę žemupyje gyvenusių žmonių, bet ir sunaikinta unikali ekosistema.

Šimtai pasenusių, techniškai netvarkingų Rusijos „šešėlinio laivyno“ tanklaivių naftos produktais užteršia aplinką, kelia naftos išsiliejimo Baltijos jūroje ir kituose vandenyse riziką. Daugiau nei trejus metus Ukrainoje dega miškai, cheminėmis medžiagomis teršiamas derlingas dirvožemis.

Atsinaujinančios energetikos plėtra – būtinybė

Kaip esant sudėtingai geopolitinei situacijai gali pasiruošti Lietuva? Mūsų šalis neturi energetinių gamtos ir kitų gynybos pramonei svarbių pirminių išteklių, tačiau mūsų šalies stiprybė – inovacijos ir atsinaujinanti energetika.

Pasirinkimas naudoti atsinaujinančią energiją pasitarnauja keliais aspektais: Lietuva gali būti energetiškai nepriklausoma valstybė, o jos pramonė, įskaitant gynybos pramonę, veikti saugiai ir efektyviai. Kartu sumažinamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir kitų teršalų išmetimas į atmosferą, kas reiškia švaresnę ir sveikesnę aplinką.

Atsinaujinančios energetikos plėtra gali prisidėti ir prie Europos Žaliojo kurso tikslo įgyvendinimo – iki 2030 m. sumažinti šiltnamio dujų emisiją bent 55 proc., o 2050 m. pasiekti visišką ekonomikos neutralumą klimatui. Efektyviai išgaunama saulės, vandens ir vėjo energija gali būti pigiausi ir švariausi elektros gamybos būdai, palyginti su energijos gamyba naudojant dujas, branduolinį ir iškastinį kurą.

Retieji metalai – ir gynybos pramonei

Elektros ir elektroninės įrangos atliekų srautas – sparčiausiai augantis visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Retieji metalai ir kitos vertingos medžiagos Lietuvoje gali būti išgaunamos iš atliekų, o ne Žemės gelmių, tačiau norėdami konkuruoti mūsų regione privalome padaryti namų darbus. Gamintojai, importuotojai ir atliekų tvarkytojai Lietuvoje yra sukūrę efektyvią elektronikos ir baterijų atliekų tvarkymo sistemą, tačiau pasenę ir neefektyvūs teisės aktai praktiškai yra vienintelė kliūtis Lietuvai tapti lydere atgaunant svarbius gamtos išteklius iš atliekų. Tai sprendimai, kurių atidėlioti nebegalime.

Elektros ir elektronikos atliekose esančios aukštos vertės medžiagos, tokios kaip auksas, sidabras, varis ar platina galėtų būti panaudotos gynybos pramonėje, deja, dažnai vis dar paliekamos atliekų kalnuose. Gaminant elektronikos prietaisus, sunaudojama daug kitų vertingų žaliavų, kurias galima atgauti.

Elektronikos atliekų perdirbimas nėra susijęs tik su aplinkosauga – tai yra ir svarbi ekonomikos dalis: kuo daugiau elektronikos atliekų surenkama, tuo daugiau darbo vietų sukuriama, atgaunama ir parduodama vertingų išteklių, sumokama mokesčių ir pan.

Gynybos pramonei būtinos tokios strateginės žaliavos kaip litis ar kobaltas – šie metalai naudojami baterijų ir kitų modernių įrenginių gamyboje. Be jų šiuolaikinis pasaulis būtų sunkiai įsivaizduojamas.

Daugiausia ličio šiuo metu iškasama Australijoje ir Čilėje. Nors ličio išgavimo procesas yra taršus, iš jo gaminamų baterijų pridėtinė vertė yra didesnė. Apie 60 proc. kobalto išgaunama Kongo Demokratinėje Respublikoje, kur egzistuoja žmonių, ypač vaikų, išnaudojimas, aplinkos tarša yra milžiniška, tad jo išgavimo klausimą reikėtų spręsti globaliai. O kodėl Lietuva negalėtų tapti litį ir kobaltą iš baterijų atliekų išgaunanti šalis, lyderiaujanti Europoje? Gali, tik reikia daugiau politinės valios ir teisingų sprendimų.

Priminimas rūšiuoti senas baterijas ir ir elektroniką

Ličio, kobalto ir kitų retųjų metalų atsargos yra ribotos, o mokslininkai jau perspėja dėl galimo šių žaliavų stygiaus ateityje. Siekiant atgauti kuo daugiau šių išteklių, labai svarbu nebetinkamas naudoti baterijas ir elektroniką surinkti atskirai, perdirbti, o iš jų atgautas vertingas medžiagas panaudoti naujiems gaminiams.

Taigi, kiekvienas gyventojas ir verslas turėtų rimtai žiūrėti į baterijų ir elektronikos atliekų atskirą surinkimą ir perdirbimą, nes tai – ne tik taršos mažinimo prevencija, bet ir galimybė gauti žaliavų ateities energetikai ir gynybos pramonei. Taip pat labai aktualu tinkamai pasirūpinti elektromobilių baterijomis, nes jos gali būti panaudotos pakartotinai kaip energijos kaupikliai gynybos pramonėje.

Šaltinis – Aplinkos apsaugos institutas