Lietuvoje vis dažniau fiksuojami gaisrai atliekų tvarkymo įmonėse. Balandžio pabaigoje Vilniuje degė regioninė atliekų rūšiavimo gamykla (MBA), netrukus po to – Kauno kogeneracinė jėgainė, o praeitą savaitę pranešta apie dar vieną gaisrą atliekų rūšiavimo įmonėje Tauragės rajone. Šie atvejai atkreipė dėmesį į itin pavojingą tendenciją – pavojingųjų atliekų, ypač ličio jonų baterijų, netinkamą rūšiavimą ir šalinimą.

Baterijos tampa itin svarbiu energijos šaltiniu, naudojamu įvairiuose elektronikos įrenginiuose, taip pat elektrinėse transporto priemonėse. Europos komisija prognozuoja, kad iki 2030 m. baterijų paklausa padidės daugiau nei dešimt kartų. Tačiau didėjant baterijų poreikiui iškilo nauja problema – baterijų atliekos netvarkomos tinkamai.

Atliekų tvarkytojai ir su aplinkosauga dirbančios organizacijos tvirtina, kad padėtis jau pasiekė tam tikrą pavojingą ribą. Pagrindinė (nors oficialiai dar nepatvirtinta) gaisrų priežastis – į buitinių ar pramoninių atliekų srautą netinkamai patenkantys nešiojamieji įrenginiai su ličio jonų baterijomis.

Netinkamas rūšiavimas – grėsmė aplinkai ir didžiuliai nuostoliai

Ličio jonų baterijos, patekusios į atliekų konteinerius ar rūšiavimo linijas, gali būti mechaniškai pažeistos, sukelti kibirkštį ir tapti gaisro židiniu. Tokių incidentų pasekmės – ne tik dideli finansiniai nuostoliai atliekas tvarkančioms įmonėms, galimi atliekų tvarkymo sistemų sutrikdymai ištisuose regionuose, bet ir oro, vandens bei dirvožemio užterštumas, taip pat grėsmė gyventojų sveikatai.

Nors teisėsaugos institucijos šiais atvejais tiria ir galimus tyčinius veiksmus, atliekų sektoriaus profesionalai pabrėžia: problema kyla iš sisteminio vartotojų informuotumo ir atsakingo rūšiavimo trūkumo.

Teisinis reglamentavimas – nepakankamas, turima infrastruktūra – neišnaudojama

Pagal galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus, pavojingos atliekos – tokios kaip baterijos, akumuliatoriai, dažai ar elektronikos įrenginiai – negali būti šalinamos kartu su buitinėmis atliekomis. Vis dėlto praktika rodo, kad daugeliui gyventojų vis dar trūksta patogios infrastruktūros ir aiškios informacijos apie teisingą šių atliekų šalinimą. Pavojingų komponentų turintys įrenginiai dažnai slepiami tarp kitų atliekų arba išmetami nelegaliai.

Lietuvoje daugelį metų veikia ir yra pasiteisinusi galvaninių elementų surinkimo sistema, todėl šią sistemą galima dar efektyviau išnaudoti ir nešiojamųjų elektronikos įrenginių surinkimui. Tačiau, galvaninių elementų surinkimui Lietuvoje yra keliamos užduotys ir jos gan sėkmingai įgyvendinamos, kai tuo tarpu nešiojamieji įmontuotas ličio jonų baterijas turintys įrenginiai atskirai nerenkami ir netvarkomi, nes valstybės mastu nėra nustatytų šių įrenginių atliekų tvarkymo užduočių.

Taigi, kol šių atliekų tvarkymas nėra apmokestintas ir tuo rūpintis nėra įpareigoti gamintojai ir importuotojai, tol visa atsakomybė tenka išskirtinai atliekų tvarkytojams.

Sprendimo būdas – gamintojų atsakomybė

Lietuva turi pasirūpinti, kad būtų laikomasi naujų Europos Sąjungos taisyklių dėl baterijų ir jų atliekų tvarkymo, nustatytų Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2023/1542.

Šis naujas baterijų reglamentas taikomas visų kategorijų baterijoms, nepriklausomai nuo jų formos, tūrio, svorio, konstrukcijos, bateriją sudarančių medžiagų, cheminės sudėties, naudojimo ar paskirties. Jis taip pat taikomas baterijoms, kurios yra integruotos į gaminius ar pridėtos prie jų, arba kurios yra specialiai suprojektuotos būti integruotomis į gaminius ar pridėtomis prie jų.

Reglamentas nustato aiškius bei griežtesnius reikalavimus visam baterijų gyvavimo ciklui, apibrėžia didesnę gamintojų atsakomybę: nuo perdirbtų medžiagų naudojimo iki didesnių atliekų surinkimo ir perdirbimo tikslų.

Valstybių narių pareiga – patvirtinti ir taikyti reikiamas papildomas priemones susijusias su gamintojams ir gamintojo atsakomybę perimančioms organizacijoms, jei jos yra paskirtos, nustatytų nešiojamųjų baterijų atliekų ir mažųjų transporto priemonių baterijų atliekų surinkimo tikslinių normų pasiekimu.

Taigi, užtikrinant reglamento tinkamą įgyvendinimą, turėtų būti daromi nacionalinio reguliavimo pakeitimai ir gamintojams ir importuotojams turėtų tekti didesnė atsakomybė už jų baterijų tvarkymą gyvavimo ciklo pabaigoje. Gamintojai ir importuotojai turėtų padengti visų surenkamų baterijų surinkimo, apdorojimo ir perdirbimo, ataskaitų dėl baterijų ir baterijų atliekų teikimo ir informacijos apie baterijas teikimo galutiniams naudotojams išlaidas.

Teisės aktuose nustatytos privalomos kiekybinės ir kokybinės užduotys gamintojams ir importuotojams, už užduočių nevykdymą nustatytas mokestis už aplinkos teršimą, kaip atgrasanti ekonominė sankcija, leistų užtikrinti baterijų, elektroninės įrangos atliekų sutvarkymą, sklandų šios sistemos finansavimą, nepertraukiamai veikiančią atliekų tvarkymo sistemą, o kartu užkardytų gaisrus bei leistų saugiau žmonėms gyventi.

Šaltinis – Simona Bumblauskytė-Kiauleikienė, Associate Partner at ELLEX | Energy & Environmental