Vilniaus regione veikiančios gerų daiktų dalijimosi stotelės „DĖK’ui“ visad pilnos staigmenų. Tuo įsitikino ir mėnesį Lietuvoje viešėjusi dizainerė iš Tbilisio Sofija Lapiašvili, dovanojamų knygų lentynoje pirmiausia pastebėjusi jaunųjų Sakartvelo poetų eilėraščių rinkinį. Ten aptiktas eilėraštis įkvėpė seną kėdę paversti kūrybos objektu, tapusiu „Dizaino savaitės 2023“ dalimi ir visą praėjusią savaitę traukusiu praeivių žvilgsnius Laisvės alėjoje Kaune. Apie kūrybą iš atliekų dizainerę kalbiname kiek neįprastai – į klausimus įterpdami Lijos Likokeli eilėraščio „Kėdė“ eilutes.

– Vakar mano kėdei lūžo koja. / Nesuprantu, apie ką ten galėjau mąstyti, kad šitaip būčiau apsunkus. / Verkėme visą naktį – kėdei skaudėjo koją, o man sopėjo mintis“. Sofija, ar jums pažįstamas šis jausmas, kai skaudu dėl sulūžusių, sugedusių daiktų?

– Taip! Sumanymas kurti tekstilinius batus kilo iš liūdesio matant, kokie puikūs audiniai yra išmetami kaip tekstilės atliekos. Kartu su kolege ėmėme vystyti prekės ženklą „Usuli“, siūlantį rankų darbo avalynę bei aksesuarus, kuriems kurti naudojamos tekstilės atraižos iš siuvyklų bei nedidelių studijų, taip pat išskirtiniai dėvėti audiniai, pavyzdžiui, vilnos apklotai.

Visgi dauguma mūsų klientų batus ir aksesuarus perka todėl, kad jiems patinka dizainas, o ne dėl aplinkosauginių paskatų. Gruzijoje ši tema vis dar neįprasta.

Žmonių supratimas apie pakartotinį atliekų panaudojimą, žiedinę ekonomiką, aplinkosaugą yra gana menkas. Visos namuose susidarančios atliekos metamos į vieną šiukšliadėžę.

Lietuvoje tam skiriama gerokai daugiau dėmesio, nors iš pokalbių su aprangos srityje dirbančiais prekybininkais Vilniuje bei Kaune susidariau įspūdį, kad ir čia pakartotinio audinių panaudojimo gaminiams verčiau pernelyg neakcentuoti. Dar prireiks ne vienerių metų, kad tokias pastangas tausoti resursus tiek lietuviai, tiek gruzinai vertintų taip, kaip vokiečiai ar skandinavai.

– Visgi pasirinkote mėnesiui atvykti būtent į Vilnių pagal programą „EU4Business: Connecting Companies“, skatinančią Europos Sąjungos bei Rytų kaimyninių šalių santykius. Kokias patirtis, susijusias su atliekų tvarkymu, parsivešite į gimtinę, kur net 75 proc. atliekų vis dar keliauja į sąvartynus. Kaip apie kėdę rašė Lija Likokeli, „…greičiausiai išmesiu ją arba išardžius sudeginsiu“.

– Mano akimis, Lietuvoje daiktai turi daugiau galimybių būti taisomi, atnaujinami, perdirbami, perduodami kitiems ne labdaros, o aplinkosaugos tikslais. Pati dalyvavau „DĖK’ui“ galerijoje (Klaipėdos g. 2, Vilnius) vykusiame renginyje, kur nedidelių nesklandumų ištikti drabužiai buvo taisomi nemokamai arba savininkai gavo įrankių bei patarimų, kaip susitaisyti patiems. Kiek girdėjau, panašiai pasirūpinti savo drabužiais bei daiktais kviečia ir kai kurios bibliotekos, bendradarbystės erdvės, o dalijimosi gerais daiktais vietų turite ne tik sostinėje, bet ir mažesniuose miestuose (stotelės „Dalinkimės” veikia Utenoje, Zarasuose, Anykščiuose, Molėtuose ir Ignalinoje, klaipėdiečiai naudojasi mainų stotelėmis „IMK“, Panevėžio miesto bei rajono, Pasvalio, Biržų, Rokiškio ir Kupiškio gyventojai netrukus naudosis daiktų keitimosi stotelėmis „Keisk’is“, – red.)

Lankiausi prekybos centre „Europa. Ten neseniai atsidarė komiso pagrindais veikianti dėvėtos tekstilės platforma „Textale“, iš vietinių priimanti geros kokybės drabužius ir padedanti atgauti dalį jų vertės. Įspūdis puikus, parduotuvė niekuo nesiskiria nuo siūlančių naujus drabužius.

Tbilisyje vis dar gajus požiūris, kad dėvėtas drabužis perkamas iš nepritekliaus. Dalis gyventojų nebereikalingus drabužius atiduoda bažnyčiose, kur renkama labdara, ar perduoda tiesiai stokojančioms šeimoms.

Tekstilės konteinerių, kokius naudojate Lietuvoje, mes neturime. Komiso parduotuvės sunyko kartu su sovietmečiu, ten daugiausia būdavo prekiaujama baldais ir interjero detalėmis. 

Vilniaus regione veikianti dalijimosi daiktais iniciatyva „DĖK’ui“ mane tiesiog sužavėjo! Būtų puiku panašią idėją įgyvendinti Tbilisyje.

Apsilankyti trijose Vilniuje esančiose stotelėse vertėjo ne tik dėl smalsumo. Džiaugiausi aptikusi keletą drabužių sau, kurie pravertė viešnagės metu, o išvykdama galėjau juos tiesiog grąžinti.

Taip pat „DĖK’ui“ radau dalį reikalingų priemonių kūriniui „Užklosiu tave drabužiais“, kurį specialiai šių metų „Dizaino savaitei“ sukūrėme su bendraminte Milda Paukšte. Taip pat naudojome fabriko „Magrės baldai“ gobeleno likučius bei tvarios kūrybos studijos „Zefyras“ siuvinių atraižas. Mūsų kėdė iliustruoja svaigią tekstilės atliekų įvairovę ir pavieniams kūrėjams neįveikiamą iššūkį svariai prisidėti prie tekstilės atliekų problemos sprendimo.

– „Niekados nesu nieko išmetusi – viską nešiojuosi savy./ Niekad nieko nesu sudeginusi, vien tik save“, – jus įkvėpusiame eilėraštyje sako Lija Likokeli. Ar nepasmerkiate savęs kančiai, rinkdamasi ne tradicinius kūrybos kelius, o tokius klampius, kaip bandymas įdarbinti tai, ką kiti laiko šiukšlėmis?

– Kiek save atsimenu, mane mama vadindavo „baracholščike“, jaučiau didžiulį malonumą svajodama, kuo galima paversti kitiems nebemielus daiktus. Naršydama margaspalves skiautes aš atsipalaiduoju, mėgaujuosi įkvėpimu, o rezultatas nustebina mane pačią. Niekada iki galo nežinai, kur tokia kūryba nuves.

Tačiau kituose etapuose veikiu pagal nusistovėjusias verslo taisykles, suprasdama, kad reikšmingi pokyčiai neįvyksta akimirksniu. Pavyzdžiui, ieškodama prekybos partnerių užsienyje neapsiriboju vien perdirbtus gaminius siūlančiomis parduotuvėmis. Daug geriau, kai tvarumo žinią siunčiantys gaminiai įsilieja į vartotojui įprastą pasiūlą.

„Sėdėk ir būdrauk“, – kėdei eilėraštyje taria poetė, galiausiai nusprendusi neišmesti sulūžusios kėdės. Aš irgi galvoju panašiai, kad pokyčių tiesiog reikia išlaukti, kantriai dirbant savo darbus. Tai, kas dabar atrodo nevertinga, vėliau gali būti panaudota prasmingai: ir daiktai, ir patirtys.

S. Lapiašvili ir M. Paukštės kūrinį „Aprengsiu tave drabužiais“ apžiūrėti galite DĖK’ui galerijoje (Klaipėdos g. 2, Vilnius) vykstančių renginių metu. Jų anonsus rasite „Facebook“ paskyroje „Atliekų kultūra“: https://www.facebook.com/atliekukultura.