Apsižvalgę aplink, tikriausiai sunkiai rastume daiktą, kuris pagamintas visai nenaudojant plastiko. Kažkada ši lengva, patvari ir pigi medžiaga sukėlė tikrą revoliuciją, pakeisdama brangias, sunkiai gaunamas medžiagas. Tačiau dabar plastikas minimas kaip viena didžiausių ekologinių grėsmių. Kaip tai nutiko? „Vandenynuose, kur plūduriuoja plastikų salos, mes nematome plaukiančių langų, durų, grindų. Mes daugiausiai matome plastikines pakuotes. Taigi problema yra ne pats plastikas, o mūsų vartotojiškumas ir perteklinis vienkartinio plastiko naudojimas”, – Inovacijų agentūros tinklalaidėje „Ateities architektai” sako Kauno technologijos universiteto (KTU) Pakavimo inovacijų ir tyrimų centro vadovas, doc. dr. Visvaldas Varžinskas.

Problemos ištakos slypi mūsų įpročiuose

Doc. dr. V. Varžinskas pabrėžia, kad taršos problemą kelia ne pati medžiaga, o tai, kaip mes ją naudojame: „Europos plastiko gamintojų asociacijos duomenimis, virš 40% viso plastiko, kuris yra pagaminamas pasaulyje, yra sunaudojama pakuotėms gaminti, kurių daugelis yra vienkartinės ir kombinuotos – tai reiškia – neperdirbamos“. Doc. dr. V. Varžinsko teigimu, išsprendus pakuočių klausimą, išspręstume didžiąją dalį taršos plastikais problemos.

Inovacijų agentūros „GreenTech Hub“ grupės vadovė Teresė Škutaitė pritaria, jog pakuočių perdirbimas Lietuvoje vis dar kelia iššūkių: „2023 m. duomenimis, per metus išmetėme daugiau nei 85 000 tonų plastikinių vienkartinių pakuočių, o jų perdirbimas siekė kiek daugiau nei 55%. Tuo tarpu kombinuotų pakuočių susidarė virš 9 000 tonų, bet jų perdirbimo procentas siekė vos 25%“, – sako T. Škutaitė. Tai reiškia, kad dar yra kur pasitempti.

Vis dėlto doc. dr. V. Varžinsko nuomone, vien tik į perdirbimą orientuotas atliekų tvarkymas problemos neišspręs: „Pakuotės yra mūsų vartojimo pasekmė. Mes sugeneruojame atliekas, kalnus jų, o tada susiėmę už galvos galvojame, ką daryti. Jeigu nesugeneruotume tiek perteklinių atliekų, mums nereiktų investuoti milijonų eurų į atliekų tvarkymą“, – atkreipia dėmesį mokslininkas.

Dalis pakuočių – neperdirbamos – kas neša atsakomybę?

Mokslininkai pastebi, kad dauguma vienkartinių lanksčių pakuočių šiandien yra kombinuotos sudėties, taigi jų neįmanoma perdirbti. Doc. dr. V. Varžinskas šioje situacijoje siūlo stiprinti atsakomybes ir stebėseną: „Visi išleidžiantys į rinką netinkamas perdirbti pakuotes privalo sąžiningai mokėti tiek, kiek tarši pakuotė daro žalos. Taip pat turime kontroliuoti rinką, nes tai, kas gamintojų ar importuotojų deklaruojama (ir už ką sumokama), ir tai, ką realiai randame atliekose – yra dvi skirtingos „istorijos“.

Žinoma, pasirinkimą turi ir vartotojai: galime rinktis, ar pirksime tvariai įpakuotą prekę, taip pat, ar teisingai išrūšiuosime atliekas. Tačiau, pasak mokslininko, problemą reikėtų spręsti dar ankstesnėje grandyje: „Kiekvienas, gaminantis ir išleidžiantis produktą į rinką, privalo atsakyti už to produkto pakuotę. Jeigu gamintojas mokėtų daugiau už neperdirbamos kombinuotos pakuotės sutvarkymą, rinka natūraliai susireguliuotų: pakuoti į taršią pakuotę būtų paprasčiausiai per brangu“, – aiškina V. Varžinskas.

Jo teigimu, nelogiška ir tai, kad šiuo metu gamintojas atsiskaito ne už pakuotės sukeltą taršą, o tik už jos atliekų sutvarkymą. Tai reiškia, kad jei pakuotė nėra perdirbama, ji patenka į bendrą komunalinių atliekų srautą, o už jos sutvarkymą vartotojas sumoka dar kartą – per atliekų išvežimo mokestį. Taip už tos pačios pakuotės tvarkymą tenka sumokėti du kartus.

Plastiko pėdsakas – mikroplastikas net motinos piene

Žmogaus sukeltos taršos poveikis atsiliepia ne tik aplinkai, bet it mums patiems – į gamtą patekęs plastikas palieka sunkiai valdomą pėdsaką ir jau yra randamas net mūsų pačių kūnuose.

Mikroplastikas – tai mažytės plastiko dalelės, susiformuojančios plastiko gaminiams yrant. Šiandien mokslininkai jo aptinka praktiškai visur: ne tik vandenynuose ar dirvožemyje, bet ir žmogaus organizme: plaučiuose, širdyje, netgi motinos piene.

Laidos pašnekovai pažymi, kad nors apie mikroplastiką plačiau pradėta kalbėti ne taip seniai, tai nėra nauja mokslinių tyrimų sritis. Mikroplastikas greičiausiai egzistavo ir anksčiau, tačiau tik su pažangesniais tyrimų metodais tapo įmanoma jį identifikuoti.

KTU Pakavimo inovacijų ir tyrimų centro tyrėja, doc. dr. Erika Adomavičiūtė pabrėžia, kad mikroplastiko šaltiniai yra įvairūs: tai ne tik plastikiniai buteliai, kaip dažnai įsivaizduojame, bet ir dažai, sintetiniai drabužiai ir kt. „Turbūt mes nei vienas nepagalvojame, kad skalbdami savo sintetinius drabužius, kiekvieno skalbimo metu, į aplinką išskiriame tam tikrą dalį mikroplastiko. Nustatyta, kad būtent iš sintetinių tekstilės gaminių visame pasaulyje į gamtą, vandenynus patenka apie 40 000 tonų mikroplastiko per metus“, – sako doc. dr. E. Adomavičiūtė.

Pasak jos, mikroplastikas iš tekstilės gaminių intensyviausiai išsiskiria per vidutiniškai pirmuosius 10 skalbimų Todėl vienas iš sprendimų galėtų būti – intensyvesnis pirminis skalbimas gamintojo gamybos linijoje, naudojant mikroplastiko filtrus. Taip pat filtrai galėtų būti montuojami ir mūsų buitinėse skalbyklėse, kad mikroplastikas nepatektų į nuotėkas ir aplinką.

Jau padarytą žalą ištaisyti sunku, tačiau, pasak pašnekovų, svarbu galvoti ir apie tai, ką ateityje darysime kitaip, kad mažintume mikroplastiko išskyrimą, bei jo poveikį aplinkai.

Mokslininkai rūpinasi tiek šiandienos, tiek ateities verslo problemomis

Mokslininkų vaidmuo neapsiriboja vien laboratorijomis – kaip sako doc. dr. V. Varžinskas, pareigos yra dvejopos: „Pirmiausia – padėti verslui, pramonei išspręsti šiandienines problemas ir modifikuoti sprendimus, kurie yra taikomi dabar. Tačiau taip pat turime galvoti ir apie tolimąją ateitį – dirbti su medžiagomis, kurios bus reikalingos ateityje“, – pasakoja mokslininkas.

KTU Pakavimo inovacijų ir tyrimų centre, kuriam vadovauja doc. dr. V. Varžinskas, intensyviai vystomi biologinės kilmės ir bioskaidūs polimerai, taip pat ieškoma būdų panaudoti vietines agro-atliekas. „Didžioji dalis vienkartinių pakuočių, dėl spragų atliekų tvarkymo procese, gyvenimą vis tiek pabaigia kažkur aplinkoje. Taigi mes kuriame polimerus iš biologinės kilmės medžiagų – tai augalinės ar gyvulinės kilmės baltymai, taip pat ir atliekos. Iš tokių medžiagų pagaminta pakuotė, papuolusi į aplinką, suirs nebe per 450 metų, o per 180 dienų. Tai drastiškas skirtumas“, – aiškina doc. dr. V. Varžinskas.

Anot jo, medžiagos tvirtumas dėl to visai nenukenčia: „Įvairius grūdų lukštus maišome su bioskaidžiais polimerais ir gauname tvirtą medžiagą, kuri savo savybėmis nenusileidžia, o kartais ir pralenkia tradicinius plastikus“, – tikina doc. dr. V. Varžinskas.

Pasak mokslininko, tokie sprendimai ne tik padeda mažinti taršą, bet ir mažina priklausomybę nuo importuojamų žaliavų. „Šios medžiagos gaminamos iš vietinių atliekų, mums nebereikia jų transportuoti, taigi nelieka jokios ilgalaikės taršos. Mes investuojame į tai, kad galėtume netolimoje ateityje savo gamintojams pasiūlyti medžiagas, kurias jie iškart galės pritaikyti“, – pabrėžia doc. dr. Varžinskas.

Elektrinis verpimas: inovatyvus kelias į tvarias medžiagas

Ieškant tvarių ir pažangių sprendimų, svarbios ne tik pačios medžiagos, bet ir inovatyvūs jų gamybos būdai. Viena tokių pažangių technologijų – elektrinis verpimas. „Elektrinio verpimo būdu mes suformuojame neaustinę medžiagą, kuri vizualiai atrodo kaip popieriaus lapas. Tačiau pasižiūrėję į tą medžiagą pro skenuojantį elektroninį mikroskopą matysime, kad ji sudaryta iš labai plonų nano ir mikro gijų“, – pasakoja doc. dr. Erika Adomavičiūtė.

Pasak mokslininkės, ši porėta medžiaga gali būti naudojama labai plačiai, pavyzdžiui, medicinoje – tinka tvarsliavai, žaizdų gydymui, bei karkasų gamybai, ant kurių auginamos ląstelės. Tokie karkasai atstoja natūralią aplinką, kurią ląstelės „atpažįsta“ ir geba joje augti.

Elektrinis verpimas atveria ir dar daugiau galimybių: „Tokiu būdu labai lengva įterpti bioaktyvias medžiagas – jeigu reikia antibakterinių savybių, galime įterpti, pavyzdžiui, eterinius aliejus“, – pasakoja doc. dr. Erika Adomavičiūtė. Pasak jos, užsienyje ši technologija jau taikoma praktiškai – galima įsigyti elektrinio verpimo būdu pagamintų veido kaukių ar medicininių pleistrų.

Ši technologija vis plačiau taikoma ir pakuočių kūrime. „Didžiulis elektrinio verpimo privalumas yra tas, kad mes galime naudoti įvairių rūšių polimerus. Nuo sintetinių polimerų iki visiškai bioskaidžių ir mums draugiškų. Taigi pasirinkdami atitinkamus polimerus, galime išgauti tokias medžiagos funkcines savybes, kokių norime“, – sako doc. dr. E. Adomavičiūtė. Šiuo metu vykdomi moksliniai tyrimai, siekiant elektrinio verpimo būdu sukurti pakuotes, kurios padėtų ilgiau išsaugoti šviežius maisto produktus, tokius kaip vaisiai ar mėsa.

Kuriamas centras, kuriame bus vykdomi inovatyvūs tyrimai

Pašnekovai sutinka, kad tvarumo iššūkiams spręsti būtinas visų grandžių įsitraukimas – nuo gamintojų ir vartotojų iki valstybės institucijų ir mokslininkų. „Tai yra mūsų visų bendri klausimai. Reikalingos tiek tvarios gamybos inovacijos, tiek pokyčiai vartojime, tiek ir valstybės intervencija“, – sako T. Škutaitė. Pasak jos, būtent todėl Inovacijų agentūra investuoja į iniciatyvas, kurios apjungia skirtingas šalis ir siekia ilgalaikio poveikio.

„Misijų projektas yra, drįsčiau sakyti, vienas sėkmingiausių pavyzdžių. „Sumanios ir klimatui neutralios Lietuvos“ misija apjungia net 9 mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros projektus, kuriuose mokslo ir verslo atstovai kartu kuria sprendimus tvarumui“, – pasakoja T. Škutaitė. Pasak jos, vienas svarbiausių šio projekto rezultatų – Klimatui neutralių ir išmaniųjų medžiagų kompetencijų centro steigimas, kuris taps platforma tolimesniems tyrimams ir inovacijoms.

Kaip pažymi doc. dr. V. Varžinskas, centre bus kuriama išskirtinai pažangi infrastruktūra, naudojama inovatyvi įranga, kurios analogų būtų sunku rasti net kitose šalyse. Kompetencijų centras padės verslams tirti pakuotėms naudojamų medžiagų savybes, jų perdirbamumą ir tvarumą. „Turėsime laboratorijas, kuriose galėsime testuoti plastikus, polimerus, tirti jų savybes, teikti rekomendacijas gamintojams, koks pasirinkimas būtų tvaresnis“, – pasakoja dr. V. Varžinskas.

Centre taip pat bus atliekami ir sudėtingi naujai kuriamų medžiagų savybių nustatymo tyrimai, naudojamos pažangiausios 3D technologijos. „Perkame specifinius 3D spausdintuvus, kad dirbtumėme su rytojaus technologijomis, su rytojaus medžiagomis ir šiandieną rengtume atsakymus rytojaus pramonei“, – džiaugiasi dr. V. Varžinskas.

Visą Inovacijų agentūros tinklalaidę „Ateities architektai“ žiūrėkite Inovacijų agentūros „YouTube“ paskyroje. Ją taip pat galite rasti ir „Spotify“.

Šaltinis – Inovacijų agentūra