Palangiškė nufilmavo kaimyną, kartoninę dėžę nuo televizoriaus išmetantį į mišrių atliekų konteinerį. „Kodėl nerūšiuoja, nors tam skirtas konteineris – mažiau nei už 100 metrų“, – piktinosi ji. Visgi moters atsiųstas vaizdo įrašas „Atliekų kultūros“ paskyroje „Facebook“ atsisuko prieš ją pačią – didžioji dalis komentavusių stojo netinkamai atlieką išrūšiavusio vyro pusėn, kartu atskleisdami, kas juos erzina atliekų tvarkymo sistemoje. Į dažniausiai užduotus klausimus atsakyti paprašėme Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro (VAATC) vadovo Tomo Vaitkevičiaus.

1. Kodėl konteinerių angos tokios mažos, siauros, kad pro jas neįmanoma sugrūsti dėžės? Kad šiukšlių neišvogtų?

Atsakymas yra gana paprastas ir kiekvieno gali būti tiesiog išmąstytas iš gyvenimiškos patirties: angos nurodo, koks turėtų būti maksimalus išmetamų atliekų dydis.

Konteineriai yra skirti buityje susidarančioms nedidelėms rūšiuojamoms atliekoms šalinti. Taigi, jei netelpa dėžė, reikia ją susmulkinti. Jei netelpa pro angą išrūšiuotų plastiko pakuočių prigrūstas maišas, vadinasi, atliekas kviečiama išmesti pavieniui, o ne maišais, kurie apsunkina tolesnį tvarkymą.

Angos dydis padeda atskirti smulkią buitinę atlieką nuo didelių gabaritų atliekos. Pastarosioms priduoti skirtos atliekų surinkimo aikštelės.

Kitas priežastis – angos padeda apsaugoti konteinerius nuo atliekų, kurios ten neturėtų pakliūti. Pro nedideles angas į konteinerius patenka mažesnės netinkamos atliekos, pro dideles – didelės. Pavyzdžiui, kažkokiais mistiniais būdais žmonės sugeba pakelti ir pro didesnes angas įmesti didžiulius betono luitus, kurie suskaldo konteinerius, suplėšo maišus. Mažos angos apsunkina tokių kenkėjiškų sumanymų įgyvendinimą.

2.     Kodėl turiu rūšiuoti ir daryti ne savo darbą, juk moku už šiukšlių tvarkymą? Kam reikės, tas išsirūšiuos.

Visiška tiesa, kad tie, kam reikės, išrūšiuos. Tačiau svarbus klausimas, kiek sėkmingai tai bus padaryta ir kiek tai kainuos? Sakydamas, kad nerūšiuos, nes susimoka, gyventojas tarsi sutinka už atliekų tvarkymą mokėti didžiausią kainą, nors yra galimybių jos nedidinti. Juk išrūšiuotų pakuočių atliekų sutvarkymą apmoka gamintojai bei importuotojai, o nerūšiuodami už tų pačių atliekų sutvarkymą mokame du kartus – dar ir per rinkliavą.

Gyventojų prievolė rūšiuoti yra svarbi ir todėl, kad taip nepalyginamai lengviau atgauti žaliavas nei traukiant jas iš mišrių atliekų srauto. Rūšiuodami prisidedame prie žiedinės ekonomikos skatinimo, resursų tausojimo, yra ir ekonominė, ir emocinė nauda. Tai supranta didesnė dalis Lietuvos gyventojų.

Valstybės kontrolės atliktas auditas rodo, kad komunalines atliekas rūšiuojančių dalis per penkerius metus padidėjo nuo 40 iki 60 proc. O tiems, kas nesupranta, ignoruoja, sukurtas teisinis reguliavimas numatantis sankcijas – pinigines baudas

3.     Kodėl popierius ir plastikas, kuriuos meti į bendrą konteinerį, nėra laikomi mišriomis atliekomis? Juk jos susimaišo ir tampa mišriomis.

Klausimas įdomus ir atskleidžia, kad sąvoka „mišri atlieka“ nėra tokia aiški, kokia galėtų būti. Tiksliau tampa įvardinus, kad mišrios komunalinės atliekos yra atliekos, kurios lieka po rūšiavimo. Pastebėtina, kad, jei labai stropiai rūšiuotume, atskirtume pakuočių, maisto, didelių gabaritų, pavojingąsias, tekstilės atliekas, mišrių atliekų beveik nebeliktų.

Sekant klausimo logika, ir plastiko, ir popieriaus, ir stiklo pakuotėms skirtuose konteineriuose nerasime vienalyčių atliekų. Jos taip pat yra mišrios, nes sudėtinga būtų įvardinti visas egzistuojančias plastiko rūšis. Be to, į užrašu „Plastikas“ pažymėtus konteinerius metamos metalo, medinės, kombinuotos pakuotės, tačiau viso to nevadiname mišriomis atliekomis.

Buvo bandymų labai išsamiai ant konteinerių užrašyti, kas turėtų būti metama į vidų, bet tuomet tampa pernelyg sudėtinga žmonėms susigaudyti, jie pasimeta.

Man labai patinka piktogramų sistema, kur pamažu diegiama Lietuvoje, sekant kai kurių kitų Europos šalių pavyzdžiu. Matant tuos pačius ženklus ant gaminių, šiukšliadėžių, konteinerių, taptų kur kas aiškiau, kur mesti vieno ar kito tipo atliekas. Šią sistemą pirmieji Lietuvoje pritaikėme VAATC didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse, ji naudojama ir „Atliekų kultūros“ žemėlapyje.

https://www.atliekukultura.lt/atlieku-kulturos-zemelapis/

4.     Kam rūšiuoti, kai vis tiek vežėjai viską suverčia į vieną šiukšliavežę?

Anksčiau taip tikrai buvo daroma. Negaliu garantuoti, kad iki šiol nepasitaiko tokių situacijų dėl aplaidumo ar techninių galimybių nebuvimo, bet atliekų tvarkytojams piktybiškai maišyti išrūšiuotas atliekas neapsimoka. Net jei išveš kartu, jie turės tas pakuotes ir antrines žaliavas sutvarkyti, lyg jos būtų surinktos atskirai.

Realizuojant gamintojo atsakomybės principą, rūšiavimo konteineriuose surinktų atliekų tvarkymas apmokamas pakuočių gamintojų ir importuotojų lėšomis. Ar jos yra sumaišomos, ar ne, principas nesikeičia.

https://youtu.be/JP-7hVk0hsc

5.     Kodėl negaliu mesti šiukšlių, kur noriu? Juk neprivalau rūšiuoti.

Rūšiuoti privaloma – tą numato ir įstatymas, ir savivaldybių taisyklės. Už šios prievolės nevykdymą taikoma atsakomybė.

Labai tikiuosi, kad įprotis rūšiuoti Lietuvoje įsigalės ne dėl sankcijų, o dėl sąmoningumo. Daugumai jau nekyla klausimų, kodėl turime tinkamai elgtis su gamtos ištekliais, kodėl reikia rūšiuoti? Japonams, vokiečiams, šveicarams atsakymai pernelyg akivaizdūs, nebėra dėl ko diskutuoti. Nerūšiuodamas rizikuoji būti bendruomenės sugėdintas, pasmerktas.

Pas mus kol kas suprantama kitaip, baimę kelia tik aplinkosaugininkai, bausmės, baudos, o ne bendruomenės požiūris. Lieka tikėtis, kad keičiantis kartoms, sistemos nepaisančiųjų dalis mažės ir atliekų rūšiavimas taps norma.

6.     Koks skirtumas, rūšiuoji ar ne, vis tiek viskas keliauja į deginti, net ir išrūšiuotos atliekos?

Klausime yra tiesos – didelė dalis atliekų, kurios nebetinkamos perdirbti ar pakartotinai panaudoti, yra deginamos kogeneracinėje jėgainėje.

Deginant sutvarkoma apie 45 proc. mišrių komunalinių atliekų, išrūšiuotų – apie 20 – 25 proc.

Galimybės perdirbti pakuotes priklauso ne tik nuo rūšiavimo, bet ir nuo pakuočių sudėties. Jei perkame gaminius kombinuotose, perdirbimui netinkamose pakuotėse, jos neišvengiamai bus sudegintos. Tai bus geriausias įmanomas jų sutvarkymo būdas.

Todėl tai, kokius atliekų sutvarkymo būdus pasirenka tvarkytojai, neturėtų keisti rūšiavimo įpročių. Visas buityje susidarančias pakuotes be maisto likučių ir išardytas, kiek pavyksta, turime grąžinti gamintojams bei importuotojams. Tai bus paskata jiems ieškoti tvaresnių pakavimo sprendimų.