Rugsėjį UMI galerijoje vyko Martynos Plioplytės-Zujienės personalinė paroda „Pažeista terpė“, kurioje menininkė tyrinėjo, kaip Baltijos pakrantėse randamos šiukšlės keičia mūsų santykį su jūra. Autorė siekė atkreipti dėmesį į tai, kad eutrofikacija, hipoksijos zonos ir plastiko fragmentai veikia kaip ekologinio streso rodikliai: palieka pėdsakus pakrantėje, keičia žuvų migracijos maršrutus ir įsirašo mūsų kolektyvinėje atmintyje. Pasirinkusi būti stebėtoja ir pristatyti savo radinius galerijoje, Martyna sukūrė erdvę apmąstymams, kaip skirtingos kartos suvokia taršos mastus ir kokį poveikį gali turėti meno kūriniais paverstos šiukšlės. Parodos kontekste kalbėjomės apie Martynos meninę strategiją, jos kūrybos temų pokyčius bei santykį su kūryba.

Miglė Markulytė: Apsilankius parodoje tenka susidurti su plastiko maišeliuose supakuotomis ar vandenyje plūduriuojančiomis šiukšlėmis, kurios kalba pačios už save. Maisto pakuotės, kamšteliai, virvės, statybinės putos ir net dulkių siurblio dalys byloja apie neišvengiamą susidūrimą su vartojimo pasekmėmis. Susidaro įspūdis, kad paroda – tarsi laboratorija, kurioje lankytojų laukia paruošti, bet dar neapdirbti mėginiai. Jūsų strategija – pateikti situaciją tokią, kokia ji yra, vengiant metaforų ir abstrakcijų. Kokia yra jūsų, kaip menininkės, misija ir iš kur kyla poreikis šiukšles paversti meno kūriniais?

Martyna Plioplytė-Zujienė: Siekiau, kad estetika veiktų kaip informacijos įrankis – ne užmaskuotų problemą, o leistų ją jausti, analizuoti ir suprasti. Šiukšlių „elegancija“ mane menkai domina. Man rūpi, kad jos taptų mūsų pasirinkimų liudininkėmis. Tiesa, kai kam gali susidaryti įspūdis, kad paroda veikia kaip laboratorija, nes mano požiūris dokumentiškas: radiniai fiksuojami, kontekstualizuojami vaizdu ir garsu, kai kurie transformuojami į skulptūrines formas – tik tam, kad išryškėtų jų atsiradimo istorija, o ne „grožis“. Mano misija – išlaikyti daiktų autentiškumą kaip patvirtinimą: taip jie prabyla apie vartojimą ir tai, ką neatsigręždami paliekame po savęs. Paversti šiukšles meno kūriniais man reiškia suteikti joms „balsą“ ir mediją; šiai sankirtai veikiant, siekiu auginti diskusiją ir kviesti imtis veiksmų – nuo mažų šeimos ritualų iki bendruomeninių sumanymų.

M. M.: Ar manote, kad estetinis susidūrimas su tarša gali tapti pokyčio pradžia?

M. P.-Z.: Tai gera pradžia – ji išryškina problemą, tačiau tikram pokyčiui būtina veikianti švietimo ir bendruomenių praktika. Todėl mano vedamose dirbtuvėse „Mano pakrantės sluoksnis“ šeimoms siūloma sukurti mažą dioramą stiklainyje – taip vaikai ir tėvai įtraukiami į pokalbį apie kasdienių pasirinkimų pasekmes. 2023 m. vedžiau paskaitą VVG projektui apie antrinių žaliavų perdirbimą mene, o mano kūrinys „Skaičiai“ (2023) įtrauktas į 6 klasės istorijos vadovėlio skyrių „Kitokia istorija“ (leidykla „Briedis“, 2024), kuriame aptariami žmogui reikšmingi klausimai – nuo demografinio sprogimo iki klimato kaitos. Džiugu, kad mano kūrinys yra vadovėlyje, nes tai leidžia mokiniams gilintis į Baltijos jūros taršą per meno pavyzdžius – tema tampa prieinama ir prasminga jaunajai auditorijai.

M. M.: Skulptūrinius kūrinius iš Baltijos jūroje ir jos krantuose rastų šiukšlių papildo nuotraukos, kuriose matoma jūsų šeima pajūryje. Šios fotografijos kuria psichogeografinę nuorodą: kalbate ne tik apie dabartinę ekologinę Baltijos jūros situaciją, bet ir apie skirtingų kartų santykį su pajūriu kaip atostogų vieta. Kaip projekto eigoje keitėsi jūsų santykis su pajūriu? Ką jis jums dabar reiškia?

M. P.-Z.: Pajūris man transformavosi iš privačios atostogų erdvės į vietą, kur susikerta asmeninė biografija ir aplinkos istorija. Šeimos fotografijos įveda laiko dimensiją – parodo, kaip skirtingos kartos suvokia pajūrį kaip poilsio, tradicijų ir prisirišimo vietą. O pakrantės radiniai veikia kaip materialūs rodikliai, skaičiai, atspindintys poveikį ekosistemai. Dabar į jūrą žiūriu dvejopai: ji saugo asmeninį emocinį lauką ir kartu atskleidžia nepatogias viešas tiesas, kviečiančias refleksijai ir natūraliai kylantiems veiksmams – nuo šeimos iniciatyvos rinkti pakrantės šiukšles iki kūrybinių interpretacijų, kurios, tikiu, kuria viešą pokalbį apie atsakomybę.

M. M.: Vienas iš „Pažeistos terpės“ kūrinių – akvariumas su vandeniu iš čiaupo. Jame plūduriuoja šiukšlės iš Baltijos jūros: plastiko nuolaužos, garsą slopinančios ausinės ir net gabalėlis parafino, kuriuo prieš maždaug šešerius metus buvo gausiai nuklotos pakrantės. Atrodo, kad siekėte į Vilnių atgabenti pajūrio lopinėlį, tačiau panardinus šiukšles į vandenį iš čiaupo, instaliacija, mano supratimu, tampa nuoroda į mikroplastiką, kuris iš jūros patenka į mūsų stiklines. Kokią reikšmę parodai turi tai, kad ji eksponuojama Vilniuje ir kaip ši reikšmė pasikeistų parodą perkėlus į Klaipėdą?

M. P.-Z.: Tai, kad paroda vyksta Vilniuje – prie Vilnelės – nėra atsitiktinumas. Simboliškai ji sujungia miestą ir jūrą, primena, kad visos upės atneša mūsų kasdienius sprendimus į pajūrį, bet tie pėdsakai nelieka vien ten. Pajūrio radiniai, panardinti į Vilniaus vandentiekio vandenį, atskleidžia procesų grandinę: mikroplastikas iš jūros grįžta į mūsų geriamą vandenį, dirvą, kasdienes valgymo ir buities praktikas. Sprendimas akvariumą pripildyti čiaupo, o ne jūros vandens (nors tokių minčių buvo), nulemtas praktinių priežasčių – norėjau išvengti organikos irimo, kvapo ir kitų nemalonumų. Kad nekiltų klaidinančių interpretacijų, šalia kūrinio etiketėje pažymėta, jog tai meninė interpretacija, o ne mokslinė stebėsena. Perkėlus parodą į Klaipėdą, radiniai kalbėtų labiau tiesiogiai: vietos bendruomenei jų kilmė ir priežastys būtų lengviau atpažįstamos, o viešos diskusijos su pakrantės gyventojais ar žvejais – prasmingesnės. Vilniuje „jūros problema“ dažnai atrodo tolima.

M. M.: Žvelgiant į jūsų pastarųjų metų kūrinius, ryškėja temų kaita arba dviejų interesų paralelė. 2023 m. Vilniaus dailės akademijos (VDA) „Titanike“ vykusioje grupinėje parodoje „Austėja“ eksponavote keturių darbų seriją „Dualumas. Dualis“, kurioje vakuumuoti žaislai su ištrauktais laidais primena sustabdyto laiko ar įšaldyto atsiminimo situaciją. 2024 m. sukurtas VDA baigiamasis darbas „Virsmai ir jungtys“ atspindi suaugusiojo santykį su vaikyste ir jungtį tarp skirtingų gyvenimo etapų. 2023 m. darbe „Vandenyno sriuboje“, sukurtame iš panaudotų sintetinio ar mišraus pluošto drabužių, kalbama apie pasaulio vandenų taršą, svarstant, kaip mikroplastikas patenka į Baltijos jūrą. Šią problemą nagrinėjate ir naujausioje parodoje „Pažeista terpė“. Tai galima interpretuoti kaip perėjimą nuo asmeninių-psichologinių temų prie globalių-ekologinių, vis dar išlaikant asmeninės patirties prizmę. Kaip ir kodėl įvyksta šis pokytis? Kiek jį lemia šių temų populiarumas šiuolaikiniame mene?

M. P.-Z.: Man tai – interesų paralelė, o ne grynas temų pokytis. Asmeninių, psichologinių temų kūryboje imuosi natūraliai, ir dažnai matau, kad jos paliečia ir kitus. Nors esame skirtingi, tam tikri jausmai ir prisirišimai mus jungia. Mano praktikoje temos susipina: psichologinis naratyvas, eksperimentavimas su medžiagomis ir ekologinė refleksija veikia vienu metu.

Ryškesnis posūkis link ekologijos temos įvyko 2013 m. gimus pirmagimiui. Tada pradėjau domėtis, kaip tas mažas žmogus gali augti sveikai: gilinausi į sveiką gyvenseną – ką jis valgo, prie ko liečiasi, kuo kvėpuoja – ir ieškojau žinių, kurios padėtų pagerinti jo gyvenimą. Pradėjau profesionaliai domėtis natūraliu tekstilės dažymu augalais. Taip atradau sritį, kurioje vėliau dirbau ir kuri nuvedė prie gilesnių ekologinių klausimų kėlimo.

Nesakyčiau, kad šiais pasirinkimais siekiau populiarumo – mano kelias buvo lėtas, paremtas archajiškais būdais ir natūralia eiga. Tai vertybėmis grįstas procesas, o ne tendencija. Tačiau ši praktika mane artino prie konceptualaus darbo. Beje, „Virsmai ir jungtys“, psichologine tematika paremta minkšta skulptūra, savo medžiagiškumu ir forma yra vartotojiškumo kritika. Ją kūriau iš išmestų ir perdirbtų minkštų žaislų; nagrinėdama vaikystės vaizdinio fenomeną, siekiau kalbėti apie prisirišimą, paleidimą ir daikto likimą. Tai dar kartą patvirtina mano polinkį į temų susipynimą, o ne perėjimą.

M. M.: Nors kuriate jau seniai, meno kūrėjos profesija jums nėra pirmoji – prieš VDA Tekstilės meno ir dizaino katedros magistrą mokėtės muzikos, studijavote rekreaciją ir užsiėmėte dailės edukacija. Kas paskatino kūrybą paversti pagrindine gyvenimo veikla?

M. P.-Z.: Polinkį į meną turiu nuo mažumės, jį paveldėjau: mama – muzikos mokytoja ir renginių režisierė, tėtis studijavo VDA Klaipėdos fakultete. Mamos sesuo – kompozitorė, dailininkė, liaudies menininkė, o krikštatėvis – LMTA etnomuzikologijos mokslų daktaras. Močiutė, mamos mama – mokytoja, jaunystėje įkūrusi lėlių teatrą, kuriame teko vaidinti ir man. Pirmoje parodoje dalyvavau būdama dvejų – mano piešiniai kabėjo Kauno menininkų namuose šalia kitų Kultūros skyriaus darbuotojų vaikų piešinių. Taip ir augau su mamos kolegų vaikais renginiuose ir prie scenos.

Nelankiau darželio, bet turėjau auklę, su kuria daug piešdavome. Vėliau šeima pastebėjo mano muzikinius gabumus ir ruošė stoti į Juozo Naujalio muzikos gimnaziją – ją buvo baigusios mano mama ir jos sesuo kompozitorė. Šešerių įstojau į fortepijono specialybę, o 12 klasę baigiau kaip chorvedė. Mokydamasi nepamiršau ir pomėgio piešti – net norėjau perstoti į dailės gimnaziją, bet pritrūko pasitikėjimo, ryžto. Baigusi muzikos gimnaziją nejaučiau, kad tai – mano profesinis kelias, bet norėjau studijuoti, tad pasirinkau turizmo ir rekreacijos studijas, renginių organizavimo kryptį. Sekėsi gerai, bet poreikis kurti niekur nedingo – tik kurdama jaučiausi geriausiai. Pradėjau mokytis „F Galerijoje“ Kaune, Mindaugo Kavaliausko įkurtoje fotografijos mokykloje, dalyvavau parodose. Iš vienos teatrologės įgijau lėlių kūrimo žinių, vėliau dirbau lėlių gamybos mokytoja „Raganiukės teatre“. Susidomėjusi tekstilės dažymu augalais, mokiausi iš šios srities žinovių Lietuvoje ir užsienyje, buvau pakviesta prisijungti prie dizaino platformos „Balta Balta“, vienijančios jaunus ir patyrusius Lietuvos tekstilės dizaino kūrėjus. Ten dirbau nuo 2014 iki 2021 metų.

Per COVID-19 pandemiją, kai viskas sustojo ir jau augo antras sūnus, sau uždaviau klausimą, koks mano kelias. Tai buvo riba, po kurios pasiryžau stoti į VDA. Pasirinkau Tekstilės meno ir dizaino katedrą – joje pastebėjau daug palaikymo į rėmus netelpantiems menininkams, be to, tekstilės srityje turėjau daugiausia patirties. Pavyko įstoti ir baigti studijas puikiais rezultatais.

M. M.: Ar studijos akademijoje pakeitė jūsų požiūrį į meną ir santykį su kūryba?

M. P.-Z.: Akademijoje pasijutau atsidūrusi ten, kur visada turėjau būti – tarp kūrėjų, suprasta ir priimta. Studijos atvėrė naujus pasaulius, pakeitė mano požiūrį į meną – matau jį ne tik kaip saviraišką, bet ir kaip kolektyvinės atminties, socialinio bei aplinkos tyrimo erdvę. Aiškindamasi meno ir mokslo susikirtimus bei ribas, praskleidžiau šydą, kuriuo dažnai apgaubiamas „meninis tyrimas“. Magistro tiriamojo darbo procesas padėjo sustiprinti rašymo praktiką, įgijau teorinį pagrindą ir kūrybinį procesą paverčiau daugiasluoksniu. Labai vertinu man dėsčiusius, Lietuvoje ir pasaulyje žinomus menininkus bei tyrėjus, jų perteiktas žinias.

M. M.: Ar jau turite ateities parodų planų?

M. P.-Z.: Taip. Instaliacija „Virsmai ir jungtys“ jau pabuvojo bienalėje Slovėnijoje ir Lietuvos sezone Prancūzijoje, o šių metų spalį kūrinio adaptacija bus pristatyta mano personalinėje parodoje galerijoje „Peron“ Lenkijoje, festivalio „Vilnius Gdanske“ programoje. 2026 m. organizatorių esu pakviesta dalyvauti tarpdisciplininiame festivalyje „Aritmija“ Merkinėje. Ruošiu personalines parodas ir dirbtuves regionuose – siekiu didinti šiuolaikinio meno prieinamumą ir įtraukti vietos bendruomenes į kūrybinius procesus. Taip pat planuojamos grupinės parodos: viena nagrinės vandens ekosistemas, kita gvildens daugiasluoksnę mamystės patirtį, kvies permąstyti įprastus klaidingus įsitikinimus. Daugumai projektų būdingas ne tik ekspozicinis aspektas, bet ir edukacinis bei bendruomeninis sluoksnis: dirbtuvės, pokalbiai ir programos praplečia parodų poveikį už galerijų ribų.

Šaltinis – https://artnews.lt/