Tarp dviejų medžių – voratinklis. Ryto šviesoje jis spindi, trapus ir tobulas. Jame nėra nereikalingų gijų: kiekviena turi savo paskirtį, palaiko struktūrą, perduoda vibraciją. Įsivaizduokime, kad viena iš jų nutrūksta – dėl vėjo, dėl lietaus, dėl mūsų rankos. Ką tai keičia? Ne tik estetiką, visa sistema pradeda judėti, įsitempti, perkonfigūruoti save.

Ši metafora puikiai atspindi mūsų laikų realybę. Tvarumas nėra atskira gija – tai visas voratinklis, sudarytas iš klimato, ekonomikos, žmonių sveikatos, kultūros, išteklių ir vertybių gijų. Kiekvienas pokytis – CO₂ emisijų mažinimas, naujas produktas, teisės aktas ar technologija – paliečia visas kitas. Tad, kodėl vis dar mėginame „tvarkyti tvarumą“ pavieniui, tarsi būtų tik vienas siūlas, kuriam reikia pataisos? Atsakymas paprastas – mums vis dar trūksta sisteminio mąstymo – gebėjimo matyti ryšius tarp reiškinių, numatyti netiesiogines pasekmes ir veikti kompleksiškai.

Tvarumo problemos – klimato kaita, išteklių nykimas, socialinė nelygybė – yra iš esmės sisteminės. Tai reiškiniai, kuriems būdingas priežasties ir pasekmės išsiskyrimas laike ir erdvėje, sudėtingas grįžtamasis ryšys bei slenkstinės būsenos. Tokie reiškiniai negali būti sprendžiami pavieniais, sektoriniais ar trumpalaikiais sprendimais.

Sisteminis mąstymas, kaip teorinis konstruktas, kilo iš kibernetikos, ekologijos ir organizacijų teorijos. Jo šaknys siekia L. von Bertalanffy bendrosios sistemų teorijos (General Systems Theory) idėją bei Jay Forrester’io sisteminės dinamikos metodologiją. Pagrindinė sisteminio mąstymo idėja – bet kokia sistema turi grįžtamojo ryšio mechanizmus, ribas, vėlavimus ir netiesioginius efektus, kurie negali būti ignoruojami sprendimų priėmimo procese. Peter Senge’as, vienas žymiausių sisteminio mąstymo propaguotojų vadybos srityje, pabrėžia, kad esminė lyderystės kompetencija – gebėjimas matyti „visaip sąveikaujančias dalis“, o ne tik „problemos epicentrą“.

Pavyzdžiui, biokuro naudojimo skatinimas gali sumažinti iškastinio kuro naudojimą, tačiau netiesiogiai paskatinti miškų kirtimą, žemės naudojimo konkurenciją su maisto gamyba bei vandens ekosistemų degradaciją. Čia atsiskleidžia klasikinis sisteminės intervencijos paradoksas: geras tikslas gali sukurti naujų, sunkiai prognozuojamų pasekmių. Sisteminis mąstymas leidžia:

• Nematomus ryšius paversti matomais. Kaip pakuotės sprendimas keičia vartotojo elgesį? Kaip socialinė nelygybė veikia atliekų tvarkymą?
• Vengti sprendimų, kurie „gydo“ simptomą, bet stiprina problemą.
• Ieškoti vadinamųjų „svertų taškų“ – vietų, kur nedidelis pokytis gali duoti disproporcingai didelį rezultatą.

Tai mąstymo būdas, kuris ne ieško kaltų, bet diagnozuoja struktūrą, iš kurios gimsta elgsena.

Organizacijos, kaip socialinės-ekonominės struktūros, yra atviros sistemos, veikiančios nuolatinių pokyčių ir spaudimų aplinkoje. Sisteminis mąstymas padeda organizacijoms ne tik identifikuoti priežastinius ryšius tarp procesų, bet ir numatyti antrinio ir tretinio lygmens pasekmes. Per 50 metų pasaulyje stipriai padaugėjo aplinkosauginių teisės aktų (net 38 kartus), rezultatai atsilieka. Kodėl? Tyrėjų atsakymas: pakeitėme taisykles, bet ne sistemą. Politika dažnai izoliuoja vieną problemą, bet neatsižvelgia į paskatas, elgseną, mentalinius modelius. Rezultatas – užrakintos (angl. lock-in) sistemos: senos vertybės, seni interesai, struktūros, kurios generuoja tas pačias nepageidaujamas pasekmes.

Sisteminis lyderis nėra tas, kuris valdo visus atsakymus, bet tas, kuris geba kurti struktūrą, kurioje kyla svarbūs klausimai. Jis geba telkti įvairias suinteresuotas šalis, supranta kompleksines priežasties–pasekmės kilpas ir nesiekia greito efekto trumpalaikėje perspektyvoje. Vietoj to, jis ugdo kantrybę, orientaciją į procesus ir nuolatinį mokymąsi. Tokiam lyderiui būtinos šios kompetencijos:

• Sisteminis žemėlapis: gebėjimas matyti ryšius tarp veiklų, procesų ir žmonių.
• Mąstymas ilguoju laikotarpiu: atsisakymas sprendimų, kurie tenkina tik dabartinius poreikius.
• Dialogo kultūra: erdvių kūrimas diskusijoms, o ne instrukcijoms.

Tvarumo siekis negali būti sėkmingas, jei lieka paviršutiniškas, orientuotas tik į vieną matą ar problemos aspektą. Sisteminis mąstymas leidžia ne tik geriau suprasti problemas, bet ir kurti atsparias, mokančias ir prisitaikančias organizacijas bei visuomenes. Tik tuomet, kai suvoksime save ne kaip atskirus sprendimų taškus, bet kaip visumos dalis – gebančius mąstyti, veikti ir bendradarbiauti sistemoje – galėsime kurti tvarų pasaulį.

Šaltinis – Vilma Burskytė, VMG grupės tvarumo vadovė