Ar įmanoma ilgėtis nežinant ko? O ilgėtis namų būnant juose? Kaip tik tokį jausmą dar 2005-aisiais filosofas Glennas Albrechtas įvardijo solastalgijos terminu – jis reiškia emocinį ir egzistencinį nerimą, kylantį dėl klimato pokyčių. Lyg būdamas namie susivoktum, kad šios vietos pojūtis kinta arba jau yra negrįžtamai pasikeitęs. Nostalgiška ir gal kiek naivia perspektyva šioje parodoje bandoma minčių ir pirštų galiukais užčiuopti daugialypį, paradoksų kupiną mūsų santykį su gamta, kai į vieną audinį susipina grožėjimasis gamta ir jos baimė, išnaudojimas ir meilė, faktai ir tikėjimai.

Kas yra tai, ką vadiname gamta, kur ji prasideda ir baigiasi? Jei išeiname į kiemą, ar ten jau gamta? O parkas ar miškas? O jeigu vaikščiotume Mėnulio paviršiumi – ten irgi gamta? Gamtos koncepcija yra kartu ir fikcija, ir neišvengiama realybė. Mūsų santykis su ja visuomet komplikuotas: jei jis betarpiškas ir juslinis, tai labai ribotas – juk viską jaučiame tik vienu kūnu konkrečioje pasaulio vietoje; o jei santykis mokslinis ir technologinis, tuomet globalesnis, bet medijuotas ir vis tiek neaprėpiantis visumos. Žemė – tiesiog per didelė kosminių, globalių ir mikroskopinių veikėjų visuma, o mes patys – tik dar viena mažytė jos milijardų metų istorijoje įsiterpusi dalis. Galbūt dėl to taip sunku galvoti, jausti ir priimti sprendimus ar atsakomybę dėl klimato kaitos? Tai atsakomybė, reikalaujanti iki šiol nematyto masto rūpesčio, kuris keistų asmeninius ir nacionalinius, ekonominius ir politinius interesus.

Gamta gali būti dosni ir maloninga, bet kartu nevaldoma ir abejinga. Mūsų istorijoje ji turėjo tūkstančius vardų ir veidų. Negalėdami jos paaiškinti ir suvaldyti, gamtos kontrolę atidavėme abstrakcijoms, t. y. dievybėms, ir tikėjome rojaus sodo, Perkūno, Žemynos, Gajos ar kitų dievų malone. Lygiai taip pat tikėjome, o gal dar ir tebetikime modernybėje įtvirtintos politinės, ekonominės, technologinės pažangos teikiama viltimi, kad gamta niekada neišseks. Audros, potvyniai, miškų gaisrai, viena už kitą karštesnės vasaros ir būsimos žiemos turbūt be sniego signalizuoja, kad gamtos ištekliai yra riboti, kad kažkas kitas šių problemų neišspręs ir asmeninį bei kolektyvinį santykį su gamta pergalvoti turime patys. O gamta, vienokia ar kitokia, išsiverstų ir be mūsų.

Paroda pavadinta pagal Vytauto Pakalnio monotipiją „Ilgiuosi, pats nežinau ko“, 2001.

Paroda veiks iki 2025-03-30

Komanda: Kuratorius Marius Armonas, Koordinatorė Agnė Kuprytė, Architektas Dominykas Šavelis, Grafikos dizainerė Monika Janulevičiūtė, Vertėjas Darius Sužiedėlis, Redaktorė Audra Kairienė

Menininkai (-ės): Akvilė Anglickaitė (g. 1982), Ray Bartkus (g. 1961), Alfonsas Budvytis (1949–2003), Vitalijus Butyrinas (1947–2020), Nijolė Dirvianskytė (g. 1944), Nerijus Erminas (g. 1976), Laura Garbštienė (g. 1973), Rokas Janušonis (g. 1997), Danutė Jonkaitytė (g. 1951), Vytautas Juozėnas (g. 1990), Linas Leonas Katinas (1941–2020), Česlovas Lukenskas (g. 1959), Aurelija Maknytė (g. 1969), Lidija Meškaitytė (1926–1993), Juozas Mikėnas (1901–1964), Vytautas Pakalnis (1972–2004), Igoris Piekuras (1935–2006), Romualdas Rakauskas (1941–2021), Rimas Sakalauskas (g. 1985), Šarūnas Sauka (g. 1958), Algimantas Julijonas Stankevičius-Stankus (1933–2002), Birutė Stančikaitė (g. 1952), Liucija Šulgaitė (1933–2013), Jonas Švažas (1925–1976), Rimaldas Vikšraitis (g. 1954), Aleksandras Vinkus-Vitkauskas (1832–1912), Vita Zaman (g. 1976), Audrius Zavadskis (1945–2019), Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966), Kazimieras Žoromskis (1913–2004)

Parodos partneris

Šaltinis – MO muziejus, VšĮ