Lietuvos gamybos sektorius sukuria apie 20 % šalies BVP, tačiau dėl imlumo žaliavoms bei energijai, susidarančių atliekų kiekių ir veiklos pobūdžio, jis taip pat atsakingas už 20 % visų šalies ŠESD emisijų. Kaip sumažinti šio sektoriaus įmonių neigiamą poveikį aplinkai ir įvaldyti kitus tvarumo aspektus? Įžvalgomis dalinasi Karolina Semionovaitė, „Swedbank“ Lietuvoje Tvarumo vadovė.

Šiemet „Swedbank“ užsakymu atlikta šalies įmonių apklausa parodė, kad 43 proc. gamybos įmonių turi už tvarumą atsakingą specialistą, o 41 proc. yra pasitvirtinusios tvarumo strategiją ar kitą panašų strateginio lygio dokumentą. Palyginti su bendru verslo rodikliu, gamybos įmonės tvarumui teikia didesnę reikšmę ir taip rodo jų lyderystę tarp kitų sektorių.

„Vis daugiau įmonių tvarumo pokyčius mato kaip neišvengiamą savo veiklos dalį, kuri ne tik mažina rizikas, bet ir atveria naujų galimybių. Gamybos įmonės, kurios naudoja santykinai daug žaliavų, o jų veiklos pėdsakas dažnai yra didesnis nei kitų sektorių įmonių, šiuo atžvilgiu gali pademonstruoti reikšmingą pokytį. Vis dėlto apklausos duomenys ir reali patirtis rodo, kad neretu atveju įmonės tvarumo pokyčius įgyvendina fragmentiškai, kol kas nematuoja bendro savo veiklos pėdsako“, – pastebi „Swedbank“ atstovė.

Mažesnės emisijos ir dėmesys energijos poreikiams

Anot K. Semionovaitės, gamybos sektorius susiduria su daugybe tvarumo iššūkių, kurie reikalauja nuoseklių ir inovatyvių sprendimų. Viena svarbiausių užduočių – sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijas, kurios kyla  deginant kurą, naudojant transportą, perkant elektrą ir gaminant žaliavas. Emisijas svarbu skaičiuoti pagal tarptautiniu mastu pripažintą „GHG Protocol“ metodiką. Antrasis žingsnis – parengti jų mažinimo planus bei atlikti energijos efektyvumo auditą. Automatizuoti procesai ir technologinės inovacijos gali padėti stebint ir mažinant ŠESD emisijų dydį.

Be efektyvaus ŠESD emisijų valdymo, gamybos įmonėms aktuali ir teršalų problema. Norint mažinti teršalų – sieros oksidų, anglies monoksido, kietųjų dalelių, kurios dažniausiai susidaro deginant kurą, kiekį, reikėtų atlikti vidinį oro kokybės vertinimą, nustatyti taršos mažinimo priemones ir įgyvendinti oro taršos mažinimo priemones.

Kitas būtinas elementas – poreikio energijai ir energijos suvartojimo mažinimas. „Dažnai energijos kaina sudaro nemenką gaminių savikainos dalį, todėl sumažinęs suvartojamos energijos apimtis verslas pajunta greitą apčiuopiamą tiesioginę naudą. Kaip rodo banko apklausa, vienokias ar kitokias energijos efektyvumo gerinimo priemones jau yra įgyvendinusi beveik kas antra gamybos srityje veikianti įmonė“, – teigia K. Semionovaitė.

Svarbios ir žaliavos, ir procesai

Vandens poreikis gamybos sektoriuje skiriasi priklausomai nuo įmonių procesų – jis gali būti naudojamas vėsinimui, garo ar žaliavų gamybai. Be to, įmonėse susidaro nuotekos, kurios turi būti tinkamai sutvarkytos ir gali būti pritaikomos antriniam panaudojimui.

Gamybos sektoriaus įmonės yra ne tik imlios žaliavoms, bet ir generuoja santykinai didelius atliekų kiekius, kurie kartais būna ir pavojingi. „ES  jau kurį laiką kalba apie būtiną žiedinės ekonomikos plėtrą, kad būtų galima sumažinti emisijas ir atliekų kiekius. Įmonių apklausos duomenys atskleidžia, kad atliekų mažinimas ar antrinis žaliavų panaudojimas yra pagrindinė tvarumo priemonė, kurią šiuo metu yra įgyvendinę beveik 54 proc. gamybos srityje veikiančių verslų“, – teigia K. Semionovaitė.

Tvarumo siekiančios įmonės turėtų laikytis atliekų tvarkymo prioritetų hierarchijos, kuri apima (pradedant labiausiai siektinu pasirinkimu) atliekų vengimą ir jų susidarymo mažinimą, pakartotinį atliekų panaudojimą, atliekų perdirbimą, energijos atgavimą iš atliekų (jas deginant) bei atliekų šalinimą.

Norint efektyviau valdyti išteklius ir žaliavas, mažinti emisijas ir energijos suvartojimą, reikėtų pasitelkti ne tik neigiamo poveikio mažinimo įrankius, bet ir didinti produktų ilgaamžiškumą, skatinti jų atnaujinimą, pernaudojimą ir pergaminimą. Verslo modelį reikėtų sustyguoti taip, kad produktų dizainas būtų kuo tvaresnis, jų vartojimo ciklas – kuo ilgesnis, o veiklos poveikis ekosistemoms ir bioįvairovei – kuo mažesnis.

„Swedbank“ apklausos duomenys rodo, kad per artimiausius 3 metus 40 proc. gamybos įmonių ketina diegti pokyčius, kurie sumažintų dabartinių jų gaminamų produktų poveikį aplinkai. Į naujų, tvaresnių produktų sukūrimą ketina investuoti net 46 proc. šioje srityje veikiančių įmonių”, – sako K. Semionovaitė.

Nuo darbuotojo iki vartotojo

Vertinant socialinio poveikio ir valdysenos aspektus, gamybos įmonėms rekomenduojama atsižvelgti į darbo sąlygas ir įtvirtinti jas kolektyvinėje sutartyje: sąžiningas atlygis, saugios darbo sąlygos ir kt. Jeigu įmonė turi padalinių šalyse, kur darbo standartai yra žemesni arba taiko mišrius įdarbinimo modelius, ji turi užtikrinti tinkamas darbo sąlygas visoje vertės kūrimo grandinėje.

„Gamybos įmonės turi suvaldyti darbuotojų saugumo ir galimo neigiamo poveikio sveikatai rizikas, užtikrinti lygias galimybes, nediskriminavimą, smurto ir priekabiavimo prevenciją – tai vienos aktualiausių socialinio tvarumo temų šiame sektoriuje“, – pabrėžia K. Semionovaitė.

„Swedbank“ atstovė akcentuoja, kad gamybos sektoriaus įmonėms ne mažiau svarbu įsivertinti ne tik savo poveikį vietos bendruomenėms bei vartotojams – produktų kokybė ir sauga yra viena aktualiausių temų.

Vartotojų sąmoningumas ir žinių lygis nuolat auga, kartu griežtėja reguliavimas. Todėl galimas ilgalaikis neigiamas poveikis vartotojams – labai aktuali tema.

Nepaisant to, kad vartotojai apie tvarumą supranta vis daugiau, verslas privalo užtikrinti apie produktus ir paslaugas teikiamos informacijos skaidrumą, pavyzdžiui, ženklindamas produkciją ir įgyvendindamas rinkodaros kampanijas.

„ES Žaliųjų teiginių direktyva siekiama užkirsti kelią „žaliajam smegenų plovimu“ – nepagrįstiems teiginiams apie produktų poveikį aplinkai. Įmonės privalo užtikrinti, kad produktai būtų tinkamai ženklinami, ant pakuočių neliktų klaidinančios ar nepagrįstos informacijos, o rinkodaros kampanijos būtų vykdomos atsakingai”, – pabrėžia K. Semionovaitė.

Kaip valdyti rizikas

Valdysenos kontekste ne mažiau svarbūs ir verslo etikos aspektai: elgsena rinkoje (pvz., konkurencijos pažeidimų prevencija), apskaitos ir mokesčių praktikos, korupcijos, kyšininkavimo, pinigų plovimo ir sukčiavimo prevencija, intelektinės nuosavybės teisių bei privatumo pažeidimų prevencija, neetiško interesų atstovavimo bei neteisėto lobizmo prevencija. Įmonėms rekomenduojama numatyti išsamias vidaus kontrolės procedūras, atlikti vidinius ar išorinius auditus, įdiegti veiksmingą pranešimų apie galimus pažeidimus mechanizmą, taip pat – nustatyti reikalavimus partneriams ir tiekėjams.

Į rizikos valdymo planus, pasak K. Semionovaitės, svarbu įtraukti ir kritinių incidentų prevencijos ir valdymo priemones.

„Kritiniai incidentai gamybos įmonėse gali turėti rimtų neigiamų pasekmių, todėl svarbu ne tik parengti veiklos tęstinumo planą ir valdyti kritinių incidentų riziką, bet ir nedelsiant reaguoti į ekstremalias situacijas“, – sako Tvarumo vadovė.

Gamybos bendrovių sėkmė dažnai priklauso nuo efektyvaus tiekimo grandinės rizikų valdymo. Į tiekimo grandinę neįtraukus tvarumo elemento, rizika didėja.

„Vien formaliai reikalauti iš tiekėjų tvarumo nepakanka. Rekomenduojama plėtoti aktyvų dialogą su jais: tiekti metodinę ar kitokią pagalbą, sekti progresą, parengti tiekėjų etikos kodeksą ir integruoti tvarumo kriterijus į bendrą pirkimų politiką“ – esminius aspektus vardija K. Semionovaitė.

Be to, pati gamybos bendrovė turi stebėti teisinę aplinką ir nuolat atnaujinamus ar besikeičiančius reikalavimus itin dinamiškoje verslo bei reguliacinėje aplinkoje.

„Dėmesys tvarumui tik auga. Įmonės gebėjimas prisitaikyti prie naujų reikalavimų ir reglamentų neabejotinai turės įtakos veiklos sąnaudoms, finansiniams rezultatams ir ilgalaikiam konkurencingumui“, – sako K. Semionovaitė.

Šaltinis: „Swedbank“